Šilutiškį gydytoją Manfredą LIUTKŲ, pasirinkusį anesteziologo – reanimatologo medicininę specialybę, žengti medicinos keliu iš dalies pastūmėjo mamos ir močiutės pavyzdžiai. Močiutė Šilutės ligoninėje dirba neurologe, mama darbuojasi Psichikos sveikatos centre.
O M.Liutkus savo karjeros pradžią sieja su Londonu, kur po praktikos ir mokslų rezidentūros metais jo jau laukė Didžiosios Britanijos sostinės „Queen“ ligoninė.
Apie gydytojo anesteziologo – reanimatologo darbo specifiką ir medicininę praktiką Londone gydytojas pasakoja „Šilutės naujienų“ skaitytojams.
Medicinoje patirtis – būtina
„Kad stosiu į mediciną, nusprendžiau vyresnėse mokyklos klasėse. Tokį sprendimą artimieji palaikė, tačiau į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą nestojau vien todėl, kad mano mama ir močiutė yra medikės. Ką veiksime baigę mokyklą, su seserimi kiekvienas galvojome savo galva. Aš pasukau į mediciną, sesuo tapo teisininke“, – pasakojo gydytojas.
Kai universitete studijavo M.Liutkus, būsimieji gydytojai paskaitose ir užsiėmimuose universitete praleisdavo 6 metus. Po to sekdavo metai internatūros, kurios metu susipažįstama su chirurgija, terapija. Galutinis specialybės pasirinkimas buvo po 7 metų.
„Kai pradėjome mokslus, didžioji dalis medicinos fakultete studijuojančių būsimų gydytojų svajojo apie neurochirurgiją. Tačiau neurochirurgais tapo vos vienas kitas. Didžioji dalis, padirbėję įvairiuose ligoninių skyriuose, susipažinę su darbo specifika, suprato, kad yra kitų įdomių medicinos sričių. Kad noriu toliau mokytis anesteziologijos – reanimatologijos, ir pats galutinai apsisprendžiau per septintus mokymosi metus“, – pasakojo Manfredas.
M.Liutkus neslepia, kad mediko darbe greta didelės atsakomybės neretai greta žengia ir nemenkas jaudulys.
„Per vieną dieną visų paciento ligų gali nepamatyti. Reikia ne vienerių metų, kad galėtum sakyti ir būti tikras, jog viską žinai ir moki. Mediko darbas įtemptas, kartais lydimas didelio streso, su kuriuo reikia išmokti kovoti“, – sakė gydytojas.
Pacientai baiminasi įvairių dalykų
Vilniaus ligoninėse gydytojo anesteziologo – reanimatologo darbo praktikos mokęsis gydytojas atviravo, kad prieš operacijas, kurioms reikalinga anestezija ar spinalinė nejautra, pacientai jaudinasi dėl įvairių dalykų: ar skaudės, ar pabus po operacijos, baiminasi dėl galimų rizikų.
„Vieno sprendimo, kaip pašalinti baimę, nėra. Ligoniui reikia suteikti visą informaciją, paaiškinti, kas bus daroma, paprašyti ir jo būti aktyviu proceso dalyviu, kad žmogus žinotų, ko iš jo tikimasi. Nuraminti pacientą pasakymu, kad viskas bus gerai – labai neatsakingas žingsnis, ypač jeigu ir pats dėl įvairių priežasčių abejoji, ar viskas pavyks sklandžiai“, – apie savo darbą pasakojo M.Liutkus.
Nuslopinti ligonio nerimą galima ir medikamentais, tačiau, pasak gydytojo, su pacientu būtina kalbėtis, nes kuo mažiau žmogus žino, tuo daugiau bijo ir jaudinasi. Darbas su sergančiais žmonėmis dažnai primena rūpinimąsi vaiku: reikia rodyti nemažai dėmesio.
Reanimacijoje, pasak M.Liut-kaus, labiausiai jaudinasi ligonio artimieji, nes kartais ligoniai būna itin sunkios sveikatos būklės. Ir artimiesiems svarbu viską paaiškinti.
O ruošiant operacijai vaikus, gydytojui tekdavo ir šiek tiek pagudrauti. Su mažesniais susitarti lengviau, o štai vyresni labiau įsibaimina.
„Vaikus stengiuosi įtikinti žaidimo forma. Kad būtų lengviau suleisti narkozei skirtus vaistus, kartais tenka vaikus pamigdyti specialiomis dujomis. Siūlau pūsti balionėlį kartu su manimi. Sakau, kad balionėlius pučia visi stiprūs vyrai, kosmonautai, policininkai – priklausomai nuo to, kuo vaikas nori būti užaugęs. Su vaikais būtina daug bendrauti, ateiti pas juos „be kaukės“.
Smagu, kad tokia kultūra pamažu ateina ir į Lietuvą“, – sakė Londone praktikavęsis šilutiškis.
Negalima stovėti vietoje
„Ko bijo pacientai labai skiriasi nuo to, ko bijo gydytojas. Ligonio baimes nuraminti galima labai greitai, o susidoroti su savo turbūt yra sunkiau“, – šyptelėjo gydytojas.
Spinalinės nejautros procedūrą, kuria galima „užmarinti“ pusę kūno, atlikti mokantis M.Liutkus kalbėjo, kad paprastai taikant šią procedūrą žmonės baiminasi dūrio į nugarą ir galimo skausmo. Tačiau, anot gydytojo, tokia rizika pasitaiko vienam iš 100-200 tūkstančių, tad baimintis nėra ko.
„Vienas gydytojas Anglijoje yra sakęs, kad išmokyti intubuoti galima ir beždžionę. Praktiniai įgūdžiai dar nepadaro gydytojo kompetentingu. Medicinoje reikia nuolat viskuo domėtis, daug skaityti ir kaupti žinių bagažą“, – įsitikinęs M.Liutkus.
Rezidentams – daugiau atsakomybės
Du kartus Londone, „Queen“ ligoninėje, kuri per metus aptarnauja milijoną gyventojų, rezidentūros pabaigoje stažavęsis šilutiškis sako, kad gydytojams rezidentams ten sudarytos geresnės sąlygos nei Lietuvoje.
„Pirmą kartą nuvykęs į Londoną supratau, kiek mažai aš moku ir ką dar reikia išmokti. Tik būdamas ten pradėjau rimtai studijuoti, visiškai aukodamas asmeninį gyvenimą. Darbas ir mokslas tapo uždaru ratu. Gydytojai rezidentai ten mokosi išties daug, ir tai man paliko įspūdį“, – neslėpė jis.
Pasak M.Liutkaus, priešingai nei Lietuvoje, Londono „Queen“ ligoninėje rezidentams yra suteikiama daugiau laisvės, jais daugiau ir pasitikima.
„Ten tave tarsi įmeta į baseiną, kurio gylis tau žymiai aukščiau galvos, ir sako: mokykis plaukti. Pačioje pradžioje būna nejauku, pasitaiko stresinių situacijų, bet laikui bėgant sugebi daug ką išmokti, labai greitai tampi atsakingas už savo sprendimus, nebedvejoji“, – patirtimi dalijosi gydytojas.
Palyginęs mokslus Lietuvoje, M.Liutkus neslėpė, kad mūsuose rezidentų statusas kiek kitoks – daug dalykų jiems neleidžiama daryti, tad automatiškai mažėja ir savarankiškumas.
„Gal tai ir nėra pavyzdinis variantas, bet, pavyzdžiui, naktimis ir savaitgaliais „Queen“ ligoninės akušerijos – ginekologijos skyriuje dirba vienas anesteziologijos rezidentas. Jeigu budėdamas naktį surandi laiko suvalgyti sumuštinį ir išgerti kavos, jautiesi laimingas ir sakai, kad budėjimas buvo lengvas ir vykęs“, – juokėsi Manfredas.
Pasak gydytojo, nakties metu ligoninėje budi vieni rezidentai. Konsultantų pozicijas užimantys gydytojai budi namuose ir atvažiuoja tik tada, jeigu prireikia. Didžiąją dalį darbo atlieka ir pirmasis nueina apžiūrėti ligonių būtent gydytojas rezidentas.
Jis paskiria tyrimus, gydymą, konsultuoja, o jeigu mato, kad nesusitvarko, kviečiami gydytojai konsultantai.
Apskųsti kolegą – normalu
Prisiminęs kalbas, kad užsienyje lietuviai gydytojai – itin vertinami, M.Liutkus svarstė, kad tokią nuomonę gali formuoti lietuvių darbštumas, kuris laikui bėgant užtarnauja pagarbą.
„Labai mažai kam išvykus dirbti į užsienį iš karto būna lengva. Londone gydytojai labiau apsiskaitę, domisi naujovėmis, kurias lietuviams irgi tenka išmokti savarankiškai, kolegas tenka vytis labai greitai“, – perspėja gydytojas.
M.Liutkus sako pastebėjęs, kad Londone ligoniai yra žymiai kantresni, pripratę laukti operacijų, procedūrų. Kai kuriais atvejais tokios laukimo sistemos gydytojas nepateisina, ir sako, kad tiek lietuviškoji, tiek angliškoji medicinos sistema nėra idealios.
Tačiau britai, anot gydytojo, labiau apsišvietę ir apsiskaitę apie ligas, kuriomis serga.
„Ateidami į ligoninę žmonės atsineša medicininius išrašus, vardija, kokius vaistus vartoja. Lietuvoje, net jeigu matai, kad žmogus yra visiškai girtas, paklaustas, kiek išgėrė, pasakys, kad tik butelį alaus, o Londone nesigėdins išvardinti net ir vartojamų narkotikų“, – pacientų ypatumus vardino M.Liutkus.
Gydytojui teko pastebėti ir tai, kad Londono ligoninėje skundai – daug dažnesni nei Lietuvoje. Ir keisčiausia tai, kad personalą skundžia pats personalas.
„Oficialūs skundai laikomi ganėtinai normaliu dalyku, jeigu manai, kad tavo kolega yra neteisus. Vieni dėl to įsižeidžia, kiti – priešingai, gerai pagalvoja ir įvertina savo veiksmus. Gal tikrai darai ką nors ne taip, jei kiti žmonės tavimi skundžiasi? Turi progą pasidaryti išvadas, pakeisti įpročius ir veiksmus“, – šypsojosi gydytojas anesteziologas – reanimatologas.