Anksčiau prižiūrėta, dabar užmiršta
Mes kauniečiai, mano tėtis važiuodavo žvejoti į žemupį nuo 1985 m., šį pomėgį perėmiau ir aš. Todėl matau, kaip šis regionas tampa vis mažiau lankomas, nors anksčiau čia tikrai labai daug atvykdavo stovyklautojų ir gamtos mėgėjų. Aišku šiukšlių palikdavo daug, daug šiukšlių mes surinkdavome ir išsiveždavome į Kauną, nes Regioniniame parke nėra nė vienos šiukšliadėžės.
Nors šiuo metu teritorija nesulaukia tinkamos priežiūros, ji ir toliau traukia turistus, ypač atvykstančius iš Vokietijos, kurie domisi šia unikalia gamta. Per vietovę eina dviračių takas, o nuostabus peizažas, su galimybėmis stebėti gamtą ir mėgautis ramybe prie ežerų, miškų ir pelkių, užburia kiekvieną lankytoją. Tačiau čia trūksta bazinės infrastruktūros: poilsio aikštelių dviratininkams, suoliukų pėstiesiems, šiukšliadėžių ir konteinerių, kurie padėtų išlaikyti šį gamtos kampelį tvarkingą ir patogų tiek vietiniams, tiek turistams.
Iki šiol ši vietovė buvo prižiūrima – žolė buvo reguliariai pjaunama, šiukšlės surenkamos, o aplinkiniuose ežeruose įrengti liepteliai gamtos stebėjimui ir poilsiui. Taip pat buvo valomi miškai, užtikrinant, kad gamtos oazė būtų pasiekiama ir tinkama lankyti. Šiuo metu, deja, teritorija yra užmiršta, ir kasmet situacija tik blogėja.
Jau matomos ir neigiamos to pasekmės. Dabar teritorijoje apstu piktžolių, kurios pasiekia net 1,5 m aukštį, o aplink ežerus ir miškuose nyksta medžiai. Tai kelia didelį pavojų ekosistemai, nes be medžių, kurie reguliavo gamtinę pusiausvyrą, vandens ir gyvūnijos rūšys patiria stresą. Pavyzdžiui, Dambos ežere, nors ir gražiame gamtos kampelyje, įsikūrė bebrai, jie jau sunaikino daugelį medžių, tvenkia upelius, o tai gali sukelti ilgalaikius padarinius.
Labai neigiamas aspektas, kurį sukelia teritorijos nepriežiūra, yra kenkėjų ir erkių populiacijos plitimas. Anksčiau reguliariai pjaunant žolę, žymiai sumažėdavo erkių, o dabar, kai teritorija neprižiūrima, erkės ir kiti kenkėjai klesti. Ši vieta jau tapo viena pavojingiausių dėl didelio erkių kiekio, ir tai kelia grėsmę ne tik žmonių sveikatai, bet ir vietinei gyvūnijai.
Vietinių gyventojų indėlis
Vietos bendruomenės, kempingo ir sodybų savininkai deda didžiules pastangas tvarkydami šią teritoriją ir saugodami gamtą, nors šiukšlių rinkimas ir aplinkos priežiūra dažnai tenka tik jiems. Tik bendromis pastangomis galima išsaugoti šį gamtos kampelį, tačiau be oficialios pagalbos ir valstybinės paramos šios vietinių pastangos nepakankamos, saugoti gamtą jiems vis sunkiau.
Su atvykusiais svečiais užsukome į sodybą, kurioje kaip tik lankėsi svečiai iš Vokietijos, pagyvenusi pora lietuvė ir vokietis. Jie pasiprašė leisti užeiti į vidų, nes prieš 40 metų toje sodyboje vyko jų vestuvės, todėl dabar jie kas keletą metų vis užsuka į šiuos kraštus. Jie irgi stebėjosi, kaip viskas keičiasi į blogąją pusę, nors dokumentuose vietovės svarba tik didėja.
Nuostabaus grožio, tačiau apleista Nemuno deltos regioninio parko teritorija aplink Šilininkų kaimą turi milžinišką potencialą tapti populiaria turistų traukos vieta. Tačiau tik tuo atveju, jei bus pasirūpinta jos priežiūra. Reikalingi greiti ir efektyvūs sprendimai, kad ši vietovė būtų saugoma ir prižiūrima. Tik su tinkama infrastruktūra – poilsio aikštelėmis, suoliukais, šiukšliadėžėmis ir patogiais takais – galėsime užtikrinti, kad ši gamtos oazė ir toliau teiktų džiaugsmą bei ramybę tiek vietiniams, tiek svečiams.
Sausio 19 d. siunčiau raštą su šia problema Aplinkos apsaugos departamentui bei Nemuno deltos regioninio parko direkcijai. Atsakymų dar negavau.
Haroldas NEVIDAUSKAS