Kadaise po Pamario pievas laksčiusios senosios baltiškos avys – škudės vėl grįžta į Lietuvą. Tačiau, deja, kol kas jos rupšnoja tik Aukštaitijos ir vieno mažo kaimelio Žemaitijoje, netoli Gargždų, žolę. Galbūt dėl to, kad škudės į Lietuvą grąžintos palyginti neseniai – maždaug prieš šešerius metus.
Tada Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija kartu su Heifer labdaros fondu į Lietuvą vėl atgabeno naują senųjų baltiškų avių škudžių bandą.
Škudės – pasaulyje saugoma veislė
Baltų žemėse kadaise natūraliai gyvenusios avys šiandien dar nėra plačiai žinomos mūsų šalyje, nors jų tėvynė oficialiai skelbiama Lietuva, Mažoji Lietuva, Pamarys ir visa Rytų Prūsija.
Škudžių veislė laikoma viena seniausių – aborigenine veisle. Ji amžiams bėgant mažiausiai pakito ir išlaikė savo gryną genetinę liniją grynakraujų avių veislių pasaulyje. Ankstyvieji keleto tūkstančių metų senumo istoriniai tekstilės radiniai Baltijos regione – Rytų Prūsijoje, Lietuvos teritorijoje ir kitose Baltijosšalyse – patvirtina, kad tuometė šios veislės vilna yra tapati šiandieninei.
Iš Lietuvos jos, galima sakyti, buvo ištremtos, kadangi ir žmonės iš čia buvo tremiami, naikinami karų. Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos (LŠAAA) duomenimis, po II pasaulinio karo Lietuvoje buvo belikusi tik viena kita šios veislės avis, nors dar 1930 m. jų buvo priskaičiuojama iki 70 tūkst. 
Tik keleto entuziastų avių augintojų pastangomis Vokietijoje buvo pamažu atkurta gyvybinga populiacija. Lietuvoje ir dar keliose Baltijos regiono vietovėse rastos grynakraujės škudės buvo vežamos į Vokietiją ir ten veisiamos.
Dabar škudžių veislės avių priskaičiuojama apie 5 tūkstančius. Daugiausia jų auginama Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje. Jos yra įtrauktos į Vokietijos senų ir nykstančių gyvūnų veislių organizacijos sąrašą (GEH), į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie Pasaulinės maisto ir žemės ūkio organizacijos, taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą bei pripažinta saugotina ir nykstančia veisle.
Tyrime minima Šilokarčema
Šiuo metu Lietuvoje auginama apie 150 škudžių veislės avių, tačiau jos vis dar nėra įtrauktos į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą bei Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą. Todėl valstybinė apsauga ir globa šiai senai ir retai avių veislei neužtikrinta.
LŠAAA pirmininkas Kęstutis Samušis pasakojo, kad šios avių veislės augintojai Lietuvoje į asociaciją susibūrė dėl to, kad būtų galima suvienyti pastangas Lietuvos kultūrai, istorijai ir tautiniam paveldui svarbios lietuviškų avių populiacijos išsaugojimui ir gausinimui bei suburti kuo didesnį bendraminčių ratą, norinčių jas auginti ir tuo prisidėti prie škudžių veislės avių sugrąžinimo į Lietuvą – jų kilmės šalį.
„Šilutės naujienoms“ K.Samušis sakė, kad vienas vokiečių mokslininkas yra atlikęs išsamų tyrimą, kuris rodo, kad škudės yra būtent lietuviškos kilmės avys, o tyrime senuoju Šilokarčemos pavadinimu minima ir Šilutė.
Labai atsparios ir nereiklios
Škudės dėl savo maitinimosi įpročių ir nereiklumo idealiai tinka pievų, ganyklų nuganymui ir teritorijų priežiūrai, jų ekologinis privalumas yra sugebėjimas įsisavinti palyginti didelį racioną skirtingų augalų rūšių, jos gerai nugraužia žolę. Škudės mielai graužia netgi krūmokšnius ar tokias piktžoles kaip usnys, renka nukritusius medžių lapus. Škudės puikiai tinka kraštovaizdžio priežiūrai.
Žiemos metu svarbu jas šerti ne tik šienu, bet papildyti racioną ir lapuočių, spygliuočių šakelėmis ar stiebais. Škudės yra mažesnės ir lengvesnės nei kitų veislių avys, todėl škudėms reikia mažesnio pašarų kiekio.
Škudžių veislės avims būdingas nepaprastas prisirišimas prie savo teritorijos ir akivaizdus pomėgis bendrauti bandose. Šioms avims nereikia tvarto, mažomis grupelėmis jas galima tiek vasarą, tiek žiemą laikyti lauke, joms įrengus sausą, nuo vėjo apsaugotą pastogę – šios veislės avys pasižymi dideliu atsparumu aplinkos veiksniams, labai atsparios parazitams ir ligoms.
Tokių avių ruja – nesezoninė, tai reiškia, kad jos gali ėriuotis beveik bet kuriuo metų laiku, tačiau daugiausiai ėriukų atsivedama pavasarį. Škudžių veislės avims ėriuojantis nereikia avių augintojo pagalbos, kuri reikalinga ir teikiama daugelio kitų veislių avims. Po maždaug 5 mėnesius trukusio nėštumo dažniausiai pasaulį išvysta 1-3 vikrūs ir gyvybingi ėriukai.
„Pas mus žiemos metu avys ėriavosi net esant 23 laipsnių šalčiui. Škudės labai atsparios, prisitaikiusios prie mūsų klimato“, – pasakojo škudžių augintojas K.Samušis.
Ypač vertinga ir sveika yra škudžių mėsa. Dėl savo ypatingo maitinimosi raciono, lėto augimo ir pusiau laukinio būdo šių avių mėsa yra liesa, neturi lajaus kvapo, turi daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Vokietijoje, kur šiuo metu škudžių auginama bene daugiausia, šių avių mėsa yra laikoma delikatesine ir vertinama kaip laukiena.
Vežasi iš užsienio
Kol kas Lietuvos škudžių augintojai pildo turimas bandas ir avių neparduoda. Iškeliauja vienas kitas avinas, kurių bandoje daug nereikia. Jaunos, galinčios ėriuotis avys į Lietuvą yra gabenamos iš Vokietijos, Lenkijos.
„Pernai vienas škudžių augintojas avių mums atvežė iš Vokietijos. Mokėjome po 600 litų už vieną. Šiemet avis patys vežėmės iš Lenkijos, kainavo šiek tiek pigiau. Kitąmet, ko gero, patys važiuosime į Vokietiją, tad kaina gali kilti ir iki 700 litų“, – sakė K.Samušis.
Pievoms gelbėti pirko karves
Iš Pamario kilusios škudės ir dabar puikiai jaustųsi neaprėpiamose mūsų pievose, tačiau bent jau kol kas šios veislės avių Šilutės rajone niekas neaugina.
Pasak Rusnės gamtos fondo vykdomojo sekretoriaus Petro Lengvino, senesni žmonės Rusnėje yra pasakoję, kad avys labai populiarios čia nebuvo, nes esą dėl drėgmės pasigaudavusios įvairių ligų. Tačiau, ko gero, kalbėta ne apie škudžių veislės avis – po karo besikeičiančios gyventojų kartos apie škudes paprasčiausiai galėjo nežinoti.
Dabar salos pievas nuo krūmų gelbsti ne iš čia kilusios avys, o specialiai nupirktos atvežtinės karvės.
Prieš maždaug 8 metus Rusnės gamtos fondas svarstė, kaip išgelbėti krūmokšniais apaugusias ir nešienautas salos pievas, ir parašė projektą, kurį finansavo Mažųjų projektų programa. Ji leido „šiam darbui“ atlikti nusipirkti 15 grynaveislių „Hereford“ veislės karvių ir vieną bulių.
„Tokių mėsinių galvijų priežiūra buvo aiški ir paprasta: melžti jų nereikia, užtenka paprastesnių tvartų“, – pasakojo buvęs projekto vykdytojas.
Mėsinių gyvulių priežiūrą vietos ūkininkai vykdė pagal sudarytas gyvulių priežiūros ir pievų šienavimo sutartis. Pagal projekte numatytą schemą visi gimę buliukai kaip atlygis už darbą tapdavo ūkininko nuosavybe, o telyčaitės grįždavo į motininę bandą arba buvo perduodamos naujiems, į projekto veiklą įsijungiantiems ūkininkams.
Šiuo metu minėtus mėsinius galvijus augina tik vienas ūkininkas, o daugelį pievų prisižiūri pieninių galvijų augintojai, tad pasak P.Lengvino, pievų „sanitarų“ Rusnėje pakanka.