Baltų vienybės diena suspindo ryškia ugnimi

Baltų vienybės diena, minima rugsėjo 22-ąją, yra ne tik data kalendoriuje, bet ir simbolis, jungiantis lietuvius ir latvius bendros istorijos bei kultūros ryšiais. Ši diena pažymi 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame baltų gentys suvienijo jėgas ir nugalėjo kryžiuočius, taip atidėję mūsų krašto krikščioninimą ir išsaugodamos dalį pagoniškos kultūros.

Baltų vienybės dienos šventimas turi didelę reikšmę šiandien, prisimenant protėvius. Mes, gyvieji, privalom tartum maldą kartoti Sėlių, Žiemgalių, Nalšėnų, Deltuvių, Galindų, Kuršių, Prūsų, Dainuvių, Poleksėnų, Sūduvių, Jotvingių vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir įstengė išlikti. Todėl su padėka minėkime šias gentis kas kartą, kai pagalvojame apie savo šaknis, protėvius, likimą.

Rugsėjo 22-ją, švęsdami Baltų vienybę, turime pagerbti ir grobikų atėjūnų išžudytas mūsų broliškas gentis. Būtina, kad šis pamėnų paprotys prigytų visur, kur tik liepsnos Baltų vienybės ugnys. Vienas entuziastų, kviečiantis kasmet susiburti draugėn ir minėti šią dieną, vilkytiškis kalvis Darius Vilius, Vilkyčių parke kasmet buriantis draugėn bendraminčius. Šiemet į kvietimą atsiliepė apie 20, daugiausia atvykusiųjų iš toliau.

Baltų vienybės diena –  ne tik istorinė data, bet ir šiandienos aktualijų atspindys. Šiandien, kai pasaulis tampa vis labiau globalizuotas, o kultūrinė įvairovė nyksta, baltų vienybė tampa dar svarbesnė. Ji primena, kad mūsų tapatybė yra vertinga ir unikali, ir kad ją reikia saugoti. D. Viliaus lydimi minėjimo dalyviai patraukė į Vilkyčių kapinyną, vadinamą Ruskalva. Tai vienas svarbiausių archeologinių radinių Lietuvoje, atveriantis langą į mūsų protėvių gyvenimą, ypatingumą ne tik savo amžiumi, bet ir gausiais radiniais, leidžiančiais geriau suprasti baltų kultūrą ir gyvenseną. Ant kapinyno uždegtos žvakutės.

Apibendrinant galima teigti, kad Baltų vienybės diena svarbi šventė tiek lietuviams, tiek latviams, simbolizuojanti mūsų bendrą istoriją, kultūrą ir tapatybę.

Susibūrimo metu uždegta ugnis, prie jos parymota, pagerbiant protėvius, giedotos archajiškos giesmės. Pasak D. Viliaus: „Pasidžiaukime, kad vienybės ugnis suspindo ryškiai, nešdama šilumą visiems. Ateina ramybės laikotarpis, kai diena susilygins su naktimi. Dienos trumpės, o naktys ims ilgėti, kviesdamos į poilsio metą.“

Susibūrimas baigėsi sveikuoliška bendrystės ir darnos pirtimi Vilkyčių parke prie tvenkinio.