Viešas kalbėjimas apie savo bėdas ir skurdą neretai gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Tuo įsitikino „Šilutės naujienų“ herojė Asta, gyvenanti potvynių užliejamuose Žalgirių kaimo krūmynuose.
„Šilutės naujienoms“ prieš pat Kalėdas paviešinus varganą jaunos moters dalią, atsirado tiek jai neabejingų žmonių, kad šiandien Asta sako, jog jos gyvenimas keičiasi kone 180 laipsnių kampu.
Jos visai nepažįstantys geradariai Astą ir jos paauglę dukrą parėmė ne tik drabužiais, maisto produktais, bet atvežė ir kai kurių baldų. O didžiausią indėlį, žinoma, įnešė ilgametė visų mūsų šalies bėdžių rėmėja – LTV laida „Bėdų turgus“. Jos kūrybinė grupė apsilankė Žalgiriuose ir surado solidžių Astos bėdos pirkėjų.
Stebino skurdas ir gebėjimas šypsotis
„Šilutės naujienas“ Astos likimas sudomino tada, kai ji atsiliepė į asociacijos „Pamario jaunimas“ organizuojamą kasmetinę prieškalėdinę labdaros akciją ir… pasisiūlė paremti skurdžiau gyvenančius.
Asociacijos pirmininkė Lijana Jagintavičienė netruko išsiaiškinti, jog ši moteris tikrai nepriklauso kategorijai žmonių, turinčių iš ko remti kitus: ji neturi darbo, viena augina dukrą ir kartu su ja verčiasi iš maždaug 650 litų siekiančių pašalpų.
Jauna moteris kartu su dukra gyvena nudegusiame tėvų namelyje, kurį atstatinėti pradėjo jos brolis Juozas. Palaikio namelio sienos taip pakrypusios, kad, regis, tuoj tuoj užgrius po jį vaikštančiuosius…
Namelio viduje irgi iš visų kampų žvelgia skurdas, trūksta baldų – Astos dukra neturi net stalo ruoštis pamokoms.
Visa tai pamatėme jau lankydamiesi Astos namuose.
Labiau nei skurdas (jis jau seniai nebestebina) stebino Astos gebėjimas šypsotis net pasakojant savo gyvenimo vargus. Kaip tikėdamasi gražios šeimos išvyko paskui vyrą į Tauragę, kaip, jau gimus dukrai, teko nuo jo sprukti. „Pakėliau skurdą ir vargą, nepakėliau taurelės kilnojimo ir kumščių“, – pasakojo ji.
Reporteriai stebėjosi gyvenimu tarp vandenų
Publikavus straipsnį apie Astos gyvenimą, redakcijoje pasipylė telefonų skambučių lavina. Tikrai taip galime pavadinti visų norinčiųjų jai padėti susirūpinimą. Beliko tik svarstyti tokio neabejingųjų bumo priežastį: ar jaunos moters likimas taip sujaudino visko mačiusius kraštiečius, ar tiesiog, kaip sakoma, laiku ir vietoje atsidūrėme – straipsnį išspausdinome prieš Kalėdas – tuo metu, kai lietuviai ir neberaginami aukoja silpnesniems ir skurdžiau besiverčiantiems.
Kiek ir kokios paramos moteris sulaukė iš mūsų kraštiečių, jau pasakojome. Į jos kiemą suko daug geraširdžių žmonių, nešančių ir vežančių ir kalėdinius saldumynus, ir drabužius, ir baldus. Tad tuoj po Naujųjų Astos dukra jau turėjo rašomąjį stalą ir prie jo derančią kėdę.
Bet didžiausias netikėtumas atėjo jau po Naujųjų, kai redakcijoje sulaukėme „Bėdų turgaus“ redaktorės Rasos Urbelytės skambučio. „Tai ar reikia čia „Bėdų turgaus?“ – klausė redaktorė. „Reikia“, – atsakėme.
Po kelių dienų jau važiavome į Žalgirius kartu su šios laidos reportere Gintare Grikštaite ir operatoriumi Mindaugu Cicėnu. Sostinės gyventojams pamario egzotika buvo jau šiek tiek matyta – jie daug keliauja po Lietuvą. Tačiau Astos namuose pamatę nuotraukas apie gyvenimą vandenų apsuptyje, jie negalėjo atsistebėti. „Kaip jūs čia gyvenate?..“ – vis klausė G.Grikštaitė.
Bėdų pirkliai dovanojo 9000 litų
Vasario 12-ąją Astos likimui neabejingi šilutiškiai jos gyvenimo istorijos klausėsi jau žiūrėdami Lietuvos televiziją.
Laidos vedėjai Editai Mildažytei kirbėjo tas pats klausimas, kurį lankydamasi Žalgiriuose uždavė ir G.Grikštaitė: „Tai kaipgi jūs ten gyvenate toje vandenų apsuptyje?..“
Asta pasakojo apie aplink namus klaidžiojančius briedžius, bebrų kaimynystę ir jų tvenkiamus kanalus, dėl kurių vanduo aplink namus beveik neišdžiūva. Moteris su dukra aplinkiniame miške vasaromis uogauja, renka grybus, taip dar šiek tiek prisidurdamos prie našlaitės dukros pensijos (tėvas miręs) ir socialinės pašalpos.
Potvynių apsuptis Astos jau seniai nebegąsdina, ji matė jų visokių. Vienas prisiminimų, kaip vaikystėje, kilus didžiuliam potvyniui, gelbėtojai vaikus tik per stoge padarytą skylę tegalėjo iškelti, nes į apsemtą trobą nebegalėjo įeiti.
Asta pasakojo, jog nori dirbti, tačiau pelningesnio darbo neranda. Kartą per savaitę valo vieno Šilutės daugiabučio laiptinę, bet atlygis už šį darbą toks menkas, kad net nekompensuoja jos kelionių autobusu į Šilutę išlaidų. Moteris tikino, kad galėtų valyti kur kas daugiau laiptinių, tik pasiūlymų kol kas nėra.
Astos ir brolio statomas namas E.Mildažytei priminė, jos žodžiais tariant, Čipolino namelį. Būtent tam nameliui remontuoti ir sueis visi šios šeimos bėdų pirklių suaukoti pinigai. 4000 litų šilutiškei skirta iš „Bėdų turgaus“ fondo, 3000 litų buvo vienos neįvardintos geraširdės moters auka, o 2000 litų paaukojo didmeninė vaistų kompanija.
Susirado ir darbą
„Mums tai labai dideli pinigai ir žemai lenkiamės visiems, kurie su mumis pasidalijo savo santaupomis“, – sakė į redakciją atėjusi moteris.
Anot Astos, visa parama bus išleista namelio statybai, tačiau remonto darbai kol kas dar nepajudėjo. „Reikia sulaukti šiltesnių orų“, – sako Asta.
Bet ne menkesnė parama jai ir jos dukrai, žinoma, bus darbas vienoje didelėje Šilutės įmonėje, kurį susirado pati jau po laidos. Kol kas ji priimta terminuotam darbui, bet (ką gali žinoti?) tikisi, kad gal liks įmonėje ir ilgesniam laikui.