Šilutėje vyko tikra Donelaitiada – Kristijono Donelaičio laikmečio būrų vestuvės – „Būrų česnis“. Jas surengė Vydūno gimnazijos gimnazistai, vadovaujami lituanistės Sandros Tamašauskienės.
Gimnazistus savon palėpėn pasikvietę Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkai jau žinojo, kad garsiausio Mažosios Lietuvos dainiaus „Metus“ mokykloje analizavę gimnazistai ir jų mokytoja kasmet būtent taip atsiskaito, kaip suprato šį kūrinį. Tiksliau – ne visą poemą, o jos „Rudenio gėrybes“ ir jose aprašytus būrų vestuvių papročius. Bibliotekininkai nutarė tą vydūniečių išmonę panaudoti minint Valstybės atkūrimo dieną.
Tam, kad surengtų tokį „Būrų česnį“, III E klasės gimnazistams prireikė ir plačiau senovės vestuvių tradicijomis pasidomėti, dainų ir porinimų pasimokyti, net aprangą, šukuosenas ir valgius apgalvoti. Užtat rezultatas gavosi toks, kad ne gėda jį buvo ir Valstybės gimtadieniui paskirti.
Prie stalų sėdo namiškiai ir svečiai
Bibliotekos palėpėje penktadienį būriavosi tautiniais rūbais pasipuošę jauni žmonės. Vieni jų stalus tradicinėmis kaimiškomis vaišėmis dengė, kiti šokio žingsnelius, teksto ir vestuvinių dainų žodžius ar melodijas kartojosi.
Buvo čia ir svečių – atvyko kitų mokyklų mokytojai lituanistai. Visi sėdo prie stalų, ant kurių kaimiški kumpiai, česnako galvutės, naminė duona jau gulėjo, naminė gira moliniuose ąsočiuose putojo.
Štai visi sukluso, mat išgirdo kvieslio balsą, kuris „…puikiai rėdyts ir raits pasirodė, ir visus svodbon ateit pas Krizą paprašė“.
Netrukus Krizas su pačia jau stojo prie vartų, kur jaunuosius su atpjautu kepalu duonos, plėčka brangvyno ir stikliuku sutiko. Priimdamas svečius gaspadorius ragino išgerti po stikliuką, karts nuo karto ir pats jį išlenkdamas.
Štai ir jaunieji, anot K.Donelaičio, „pora, ant kurios švents vyskups pas dievstalį šventą, vinčiavodams kaip reik žegnonę buvo padėjęs“, pro vartus pasirodė. Visi sukviesti sveteliai, jaunieji su palyda ėjo trobon ir kartu susėdo prie stalų.
Didis įvykis šeimai
Pamatę, kad ant stalų netrūksta ir „žąsienos, dešros, lašinių ir net košelienos“, sveteliai „su pasimėgavimu valgę ir tirštų malkelių jau dosniai prisisurbę“, anot K.Donelaičio, „kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė…“
Dainų buvo ne viena, o mokė jų du smagūs muzikantai, kurie ir patys prie stalo pritūpti nesiragino.
„Čia didis įvykis mūsų šeimai, kuo turtingi, tuo vaišinu“, – dėstė užstalėje stojęs jaunosios Ilzbutės tėvas.
Jaunieji savo ruožtu dėkojo tėvams už tai, kad išaugino, kad gražią veselią jiems iškėlė. O netrukus jiedu, irgi nepristigdami humoro, išsidalijo būsimus šeimos darbus. Čia paaiškėjo, kad kai jaunoji žmona barsis, jos vyras gulės po lova, kad druskos pas vienišą kaimyną keliaus ji, o vaikus gimdyti teks… jam.
Rimtai pasveikinti savo mergystės dienų draugę buvo pasiruošusios ir pamergės: jos Ilzbutei linkėjo, „kad namuose neskraidytų kočėlas ir kad uošvė nebūtų pikta kaip šėtonas…“
Buvo čia ir smagių improvizacijų, ir nekviestų svečių užklydusių, bet tie greit lauk buvo išmesti.
Išsiskirstydami vieni kitiems lenkėsi
„Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,
Jau pasilinksminkim bensyk česnyj susikvietę.
Tam juk Dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,
Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,
Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius…“ – sklido iš užstalės Selmo sveikinimo kalba apie tų laikų būrų gyvenimo džiaugsmą.
„Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį…“ – atitarė jam svotas.
„O Dieve, duok mums, kad, šventes visas nulydėję,
Irgi sulaukę Naujmetį bei šventai pasidžiaugę,
Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikint…“ – kaimynams linkėjo svočia.
„Numy, numy, svetuką muna…“ – neilgai trukus jau aidėjo užstalėje, kol visi atsistojo ir, vieni kitiems nusilenkę, svetingus namus paliko…
Svečiams išsiskirsčius tęsė pamoką
Gimnazistų vaidybai plojimų negailėjo ir iš kitų mokyklų suvažiavę 
gimtosios kalbos mokytojai, ir pati Vydūno gimnazijos direktorė Marina Stirbienė. „Dabar jau žinau, kad kai savas vestuves švęsite, nė vienas gėdos nebepadarysite“, – džiaugėsi mokinių ir mokytojos S.Tamašauskienės išmone gimnazijos vadovė.
S.Tamašauskienei gražių žodžių negailėjo buvęs jos praktikos vadovas, o dabar kolega Algirdas Navickas. „Pavydėkit visi man tokių studenčių“, – dėstė pedagogas, irgi teikdamas kolegei pavasarinių gėlių puokštę.
„O dar sako, kad jaunimui neįdomu švęsti Valstybės dieną?..“ – stebėjosi bibliotekininkė Vita Gerulienė. Bibliotekos direktorė Dalia Užpelkienė visus pasveikino su Donelaitikos metų pradžia, o gimnazistus kvietė dar daug kartų čia sugrįžti.
Gimnazistai, svečiams išsiskirsčius, liko toliau tęsti savo pamoką: nagrinėti visą Donelaičio pasakojimą švelninančius epitetus, įvairius vaizdingus veiksmažodžius, personifikacijas, barbarizmus, jaustukus ir panašius dalykus, kurie taip sustiprina „Metų“ vaizdą, kad prie jo grįžta ir grįžta jau nebežinia kelintoji lietuvių karta…
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Tradicijos.”