„Kiekgi jums metų?!“, – nors sakoma, kad negražu šito klausti moters, tačiau sutikus garbaus amžiaus ilgametę Degučių pedagogę Mariją Bytautienę sporto klube, nesusilaikome…
Bet šiuo klausimu jos nesutrikdome: „48-eri!“, – su plačia šypsena veide tuoj metų skaičiukus vietomis apkeitė degutiškė.
Iš tiesų, rodos, ties šiuo amžiumi senatvė ir pralėkė pro Mariją, jos beveik neužkliudydama: kai lauke nešalta, degutiškė ir su dviračiu po kaimą važinėja, atvėsus orams – į sporto klubą Šilutėje autobusu skuba, dukras Vilniuje, Klaipėdoje aplanko, prireikus – pėsčiomis iš Degučių į Žemaičių Naumiestį lekia… „Tokia jau esu, bėgu, lekiu, skubu“, – savo neblėstančios energijos paslaptį išduoda Marija.
Moteris ne tik pati jaučiasi palikusi senatvę kažkur toli už nugaros. Kartais ji net papiktina autobusų vairuotojus, mat pažiūrėję į jos pensininko pažymėjimą, šie sako, kad moteris dėl nuolaidos save pasendinusi net 20-čia metų!
Vairuotojai pyksta, o Marija juokdamasi juos paglosto ir dar kartą tokį komplimentą pakartoti paprašo.
Būti seniausiai – siaubas
84-erių M.Bytautienė sveikata šiuo metu nesiskundžia. Kaip tik sako esanti kaip 60-metė! Čia pat dar pripažįsta, kad įžengusi į 60-metį nesijautė taip gerai kaip dabar.
Tačiau pragyventų metų skaičius niekur nedingsta: „Žinote, kas man baisiausia? Kad aš visur seniausia!“, – juokdamasi sako pedagogė, mokyklai atidavusi 47-erius metus.
Užpernai ji lankė senjorų mankštas „Atėnų“ sporto klube Šilutėje ir jautėsi it jauniklė prieš kitą sporto draugę – 88 metų Eleną. Tačiau pernai rudenį vyriausio žmogaus statusas sportuojančių senjorų kompanijoje atiteko jai.
„Siaubas!“, – vienu žodžiu tokį statusą apibūdino energija trykštanti Marija.
Antrus metus senjorų mankštas lankanti degutiškė puikiai žino, kaip reikia elgtis ant kai kurių treniruoklių, o mankšta sporto klube, pasak jos, nė iš tolo neprilygsta savanoriškai mankštai namie. „Trenerės ir skaičiuoja pratimų laiką, ir parodo, kaip teisingai juos daryti. Taip patiko man sportuoti, kad užpernai nuo rudens iki gegužės mėnesio sporto klube mankštinausi“, – įspūdžius pasakoja Degučių mokytoja.
Kelionė iš Degučių į Šilutę vien dėl mankštos irgi tampa savotišku sportu: Marija atvažiuoja autobusu iš kaimo, nuo Šilutės stoties greitu žingsniu atlekia iki „Atėnų“, o po mankštos – vėl sparčiu žingsniu į stotį ir namo.
Kitų žmonių paklausta, kodėl ramiai namie pasėdėti negalėtų, su humoru pedagogė atšauna: „Nuo smerčio bėgu! O šis manęs ir nesuranda“.
Mokytojas sensta anksčiausiai
Beveik 50 metų mokytojavusi degutiškė sako, kad kaip buvo mokykloje tokia nuolat einanti, bėganti, lekianti, savęs negailinti, tokia ir išliko. Marija pasvarsto, kas būtų jeigu iš naujo atgimtų, – ar elgtųsi taip pat? „Turbūt būčiau kitokia mokytoja, nebedirbčiau tiek daug. Kol dirbau, ko tik nedarydavau – ir dramos, ir etnografijos būrelius vedžiau, bibliotekoje nuolat tautosakinės medžiagos ieškodavau, per naktis sėdėdavau spektakliams drabužius, dekoracijas kurdama, siūdama. Pati šokau, dainavau, gerai vaidinau – bent jau kiti taip sakydavo“, – moteris nuklysta į prisiminimus.
Tačiau apie atgimimą ilgai galvoti nereikėjo – gerai pasvarsčiusi, galiausiai visas mintis degutiškė užbaigė teiginiu, kad bėgtų lygiai taip pat: „Tokia jau esu“.
Nors sakoma, kad su vaikais nuolat bendraujantis mokytojas sensta vėliausiai, tačiau išgirdusi tokį teiginį Marija iš karto purto galvą neigdama. Pasak jos, juk ir papykti dažnai ant vaikų tenka, ir nuoskaudą nuryti, todėl kaip tik mokytojas pasensta anksčiausiai.
Tikrąjį amžių dar reikia įrodyti
Marijos ilgaamžiškumas, pasak jos, galbūt iš mamos perimtas, kurią dėl geros sveikatos kartais net geležine pavadindavo. Ir degutiškė „geležiniškumu“ pasigirti gali – turbūt ne vienas kaimo gyventojas baltu pavydu nužiūri, kai ji dviračiu iki parduotuvės mina. „Negi eisiu pėsčiomis?!“, – juokiasi į devintą dešimtį įkopusi moteris.
Tačiau ir pėsčiomis su malonumu tenka pavaikščioti – 5-6 kilometrus iki Žemaičių Naumiesčio. Jei tik ko prireikia, jokio automobilio moteris neieško – juk geras kojas turi. Iki Šilutės pėsčiomis pėdinti jau per toli – čia ji autobusu atvažiuoja.
Pradžioje, kai tik koks naujas vairuotojas į Degučius atvažiuodavo, autobuse su jais vos ne pykčių būdavo. Mat patyrinėjęs pensininko pažymėjimą, vienas sakė, kad norėdama pigiau važiuoti, Marija 10-čia metų save pasendino, o kitas užriko, kad net 20 metų ji prisirašė!
„Kad tik tavo žodžiai Dievui į ausį nueitų“, – juokdamasi, glostydama ir prašydama dar kartą pakartoti komplimentą tuomet autobuso keleivius pralinksmino degutiškė.
„Dabar jau niekas taip nebesako. Visi mano metus jau žino…“, – šypseną slepia tokių komplimentų išsiilgusi Marija.
Gaisras optimizmo nesudegino
Iš M.Bytautienės ne tik aktyvumo, bet ir optimizmo pasimokyti galima: 2006 metais iki pamatų supleškėjo jos namas, kuriame keturios jos dukros užaugo. Tačiau ašarose Marija nepaskendo – skubėjo į Kredito uniją paskolą paimti, naujose statybose su artimaisiais triūsė. Todėl dabar vietoje sudegusio namuko išdygusi naujai pastatyta sodyba, kurioje – degutiškė su dukra Nijole Šimkiene ir jos šeima gyvena.
Išbandymą ugnimi išgyvenę naujakuriai iki šiol dėkingi likimui, kad gaisras nepalietė nė vieno artimojo, tik materialūs dalykai sudegė. Be to, šeima pamatė, kiek daug gerų žmonių aplinkui, kurie labai padėjo.
„Esu labai laiminga, viskas gerai“, – sako įveiktus sunkumus jau beveik pamiršusi Marija.
Pabaigus statybų darbus, ir kelionėmis pasimėgauti galima – nuvažiuoti pas vieną dukrą į Vilnių, pas kitas dvi – į Klaipėdą. Pasak jos, pensininkams bilietai pigūs, tad kodėl gi po Lietuvą nepavažinėti. Tik čia degutiškei bėda iškyla – mat, dukra Nijolė nelabai nori leisti mamą į tokias ilgas keliones.
„Vis tiek ji mūsų neklauso, kaip vijurkas visur sukasi! Mes, jaunesni, žymiai tingesni prieš ją atrodome: gulime lovoje, o mama jau pyragus kepa, namus tvarko. Vis pašnekame tarpusavyje, kad tik tokią sveikatą turėtume būdami 84-erių…“, – džiaugiasi N.Šimkienė.