Šiemet Edita skaitytojams dovanoja jau devintąją savo knygą „Gyvasis lietuvybės kraujas. Paprūsės kronikos ir pasakojimai“. Tai knyga apie įvykius, žmonių gyvenimus ir likimus abipus sienos, kuri ilgus amžius Mažąją Lietuvą skyrė nuo Didžiosios. Veiksmas vyksta Švėkšnoje, Virkytuose, Saugose, Šilutėje, Klaipėdoje, Tilžėje.
Kiekvienam kraštui savaip brangi
Editos Barauskienės Šilutės ir Klaipėdos rajonų skaitytojams pristatyti nereikia, ji žinoma ir kitų rajonų skaitytojams. Edita turi sąsajų su švėkšniškiais ir saugiškiais, o ką jau kalbėti apie priekuliškius. Kiekvienam kraštui ji savaip brangi, gerbiama, o susitikimai su ja neprailgsta.
Rašytoja renkasi istorines temas ir ryškias asmenybes, dariusias ir darančias įtaką mūsų kultūros, literatūros ir tautos istorijai. Domėtis Lietuvos istorijos ir kultūros praeitimi ją skatina troškimas žinoti baltų istoriją. Už Mažosios Lietuvos etnokultūros puoselėjimą yra pelniusi I. Simonaitytės premiją.
Dirbdama Priekulėje ji įkūrė istorijos, etnografijos muziejų, kuriame rengiamos ekspozicijos apie I. Simonaitytę, Priekulės spaustuvę, joje dirbusius leidėjus, išleistas knygas, laikraščius bei kitų Mažosios Lietuvos spaustuvių knygas.
Pelnė ne vieną premiją
Koks įžvalgus Editos samprotavimas apie Eglę žalčių karalienę, savo vaikus pavertusią medžiais. Medžiai turi šaknis, ir jie niekur išeiti negali! „Tauta, nepažįstanti savo istorijos, išsižadėjusi kalbos ir papročių, pasmerkta pražūčiai. Nebėra prūsų, išnyko kuršiai lyg debesys nuo dangaus, prie Rygos įlankos nuskendo lyviai… Žemaičiai su lietuviais išliko. Ar ilgam? Tai priklausys nuo lietuvių pasirinkimo: kiek jų liks Lietuvoje ir kiek iš jų kalbės lietuviškai. Tai priklausys ir nuo politikų bei literatūrologų. Ar jie atkreips dėmesį į edukacinę literatūrą? Ar jiems bus svarbus tautos istorijos ir kalbos likimas?“, – ne kartą kartojo rašytoja.
Pirmąją savo knygą autorė išleido apie I. Simonaitytę – „Vyžeikių karalienė“ 1989 m., už ją apdovanota Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės literatūrine premija. 2004 m. tos knygos penkios novelės išėjo atskira knyga vokiečių kalba „Sand vom Memelland“. 2006 m. išleistas pasakojimas „Mažas miestelis prie didelio kelio“, kuriame didžiąją dalį užima pačios rašyti straipsniai. Knyga – apie Priekulės istoriją, jos žmones bei pokario įvykius Klaipėdos krašte. 2007 m. – antroji knygos dalis „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“ bei romanas apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“. Už pastarąjį 2008 m. E. Barauskienė gavo M. Jankaus premiją. 2010 m. dienos šviesą išvydo romanas „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“, už kurį paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos 1000-mečio minėjimo premija. 2013 m. pasirodęs romanas „Karūna žalčių karaliui“ apdovanotas J. Marcinkevičiaus premija. Istorinis biografinis romanas 2014 m. apie K. Donelaitį „Tolminkiemio sodininkas“ pelnė Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos penktojo literatūrinio rudens literatūrinę premiją.
Dar viena dovana
Naujoji knyga beveik 400 puslapių. Knygos anotacijoje rašoma, kad autorės motina buvo žemaitė iš Švėkšnos, nutekėjusi į prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą. Nors abiejose nelemtosios Melno taikos sutartyje nustatytos sienos pusėse gyveno lietuviai, kalbantys ta pačia kalba, tačiau skirtingose valstybėse nusistovėjęs gyvenimas pakeitė papročius, būdą, kalbą. Pakeitė, bet ne tiek, kad tos pačios tautos žmonės nenorėtų susivienyti. XX amžiaus pradžia suteikė tokią galimybę, atskleisdama daugelį atkaklių didvyrių, kurie už tautos meilę ir pasiaukojimą dėl Tėvynės turėjo išgyventi pragarą Žemėje. Niekas kitas negalėjo parašyti šios knygos, tik Didžiosios ir Mažosios Lietuvos dukra, kuriai ši istorija eina per širdį tiesiogine prasme.
Derinant knygos sutiktuvių laiką Švėkšnos skaitytojams, Edita neslėpė, kad norėtų susitikti ir su „Saulės“ gimnazijos gimnazistais. Smalsu sužinoti, kuo gyvena dabartiniai gimnazistai, kas jiems skauda, ką jie kuria? Ar neišblėso jų patriotizmas, kuriuo kvėpavo prieškario ir pokario mokytojai bei jų auklėtiniai?
Skaityti istorinių žanrų literatūrą įdomu, jei skaitytojas rašytojo išmonės nuo istorinių klodų nesugeba atskirti. Subtilus rašytojos gebėjimas yra įtikinti skaitytoją, kad viskas taip ir buvo… Taikliai šį nepaprastą E. Barauskienės gebėjimą apibūdino poetas ir žurnalistas Rimvydas Stankevičius: „Šaltas istorijos kiautas autorės sumaniai užpildomas fantazija, žinias skaitytojui paverčiančia vaizdais, kvapais, gyvomis emocijomis, pokalbiais…“
Švėkšniškiai su rašytoja E. Barauskiene susitiks liepos pabaigoje „Literatūriniuose pusryčiuose“ bibliotekoje.