Asmenybė
H. Šojus gimė 1845 m. balandžio 1 d., Klaipėdoje, pasiturinčio vokiečio miestiečio šeimoje. Tėvas buvo pirklys, laivų savininkas ir miesto tarybos narys, motina malūnininko dukra. 1862 m. baigė Klaipėdos aukštesniąją miestiečių mokyklą, 1862-1869 m. praktikavosi Klaipėdos ir Šilutės dvaruose, pramoko lietuvių kalbą. Užsidirbęs pinigų mokslams, 1870-1871 m. studijavo Berlyno žemės ūkio institute. 1875 m. vedė Klaipėdos pirklio ir laivininko J. Schultzo ir anglės Marijos Walton dukrą Merę Džeinę (1856-1880 m.). Su ja turėjo 2 sūnus ir dukterį.
H. Šojaus visuomeninę veiklą būtų galima suskirstyti į tris etapus: Pirmasis. 1873 m. rugpjūčio 1 d., būdamas 28-erių, uošvio padedamas įsigijo Lėbartų dvarą ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei apskrities gyvenimą. Vėliau tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą ir tarybą. Dirbo komitetuose, kurie buvo atsakingi už biudžeto planavimą, kasmetinių finansinių ataskaitų teikimą. Po I Pasaulinio karo, kraštą atskyrus nuo Vokietijos, 1920 m. H. Šojus paskirtas į prancūzų administracijos sudarytus valdžios organus.
Antrasis etapas prasideda 1889 m., kai H. Šojus įsigijo Šilokarčemos dvarą. Vėliau išrinktas į Šilutės apskrities tarybą, tapo apskrities valdybos nariu, išrinktas Šilutės apskrities viršininku.
Trečiasis etapas. 1907 m. H. Šojus išrinktas Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio rūmų nariu Tilžėje. 1921 m. gavo Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto generalinio direktoriaus postą, kurį laikė didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu.
H. Šojus priklausė Klaipėdos (1879-1927 m.) ir Šilutės apskričių Žemės ūkio, Šilutės-Žibų gyvenviečių gražinimo bei Šilutės šaulių draugijoms, buvo Prūsijos botanikų draugijos, Antropologijos, Šeimų genealogijos, Karaliaučiaus gamtos-ekonomikos, Įsručio senovės ir Karaliaučiaus senovės „Prussia“ draugijų narys, vienas iš „Lietuvių literatūros draugijos“ steigėjų Tilžėje, kuri paskatino domėtis lietuvių tautosaka, etnografija, senąja raštija.
Dvarininko aplinkoje buvo gausu intelektualų. Jis bendravo su Karaliaučiaus universiteto ir kt. mokslininkais, sudarė sąlygas Klaipėdos krašte rengti archeologines ir etnografines ekspedicijas, talkino renkant tautosaką.
Apie H. Šojaus pripažinimą liudija faktas, kad dar jam gyvam esant, tarpukaryje jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje. 1922 m. Karaliaučiaus universiteto filosofijos fakultetas H. Šojui suteikė Filosofijos Garbės daktaro ir Laisvųjų Menų magistro laipsnį.
H. Šojus buvo išskirtinė asmenybė, jo veikla darė didelę įtaką krašto raidai. Būdamas žemvaldys, valstybės tarnautojas ir visuomenininkas, jis prisidėjo prie ekonominio ir kultūrinio regiono vystymosi, rėmė lietuviškos kultūros puoselėjimą, prisidėdamas prie tautosakos kaupimo, istorijos tyrinėjimo ir etnografijos išsaugojimo. Visą jo veiklą galėtume apibūdinti paties H. Šojaus žodžiais: „Kokia laimė yra darbas, kurį gali skirti ne tik sau, bet ir didesniam mastui, ar tai būtų tėvynei, provincijai, gimtinei arba […] skirti tai dvasiniam kultūros pasaulio gyvenimui“.
Pirmasis privatus muziejus
H. Šojaus muziejinės veiklos pradžia Šilutėje – 1889 m., kai jis įsigijo Šilokarčemos dvarą. Apie dvaro interjerą žinoma tik iš straipsnių spaudoje. Įėjus į dvarą „vestibiulyje pasitinka ant sienų iškabinti briedžio ragai ir galvų iškamšos […]. Į muziejų tenka lipti antran aukštan. Viso rinkiniui skirta du kambariai. Stiklinės spintos pilnos labai vertingų senienų vilioja lankytoją įdomiam pabuvimui. Šalia kabinetas paties senienų rinkėjo […]. Netoli lango stovi rašomasis stalas, už kurio į sienas iki pat lubų lipa lentynos, jose rikiuojasi tvarkingai sudėtos bylų eilės, žinomų mokslininkų, rašytojų knygos. Tačiau vertingiausias dr. Scheu palikimas ir turtas lietuviškai kultūrai yra jo muziejus. Tegu jis neprilygsta didiesiems muziejiniams rinkiniams, kokius mums tenka matyti Kaune, Šiauliuose ar šiaip jau gerai įrengtuose muziejuose, tačiau reikia turėti galvoje, kad visa tai surinkta vieno asmens, asmens mėgėjo […]“.
Daugiau žinoma apie H. Šojaus sukauptas kolekcijas. Iš pradžių surinktas muziejines vertybes jis perduodavo Karaliaučiaus, Įsručio muziejams, vėliau antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. Dvaro rūmuose įkūrė muziejų, kuriame buvo lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. Čia priimdavo lankytojus, kurie domėjosi praeitimi, viską parodydavo, rinkinius laikė ne savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.
Dvarininko muziejus buvo vertinamas specialistų, pabrėžiant, kad jame būta tokių eksponatų, kurių neturėjo kiti Lietuvos muziejai. Dr. Jonas Basanavičiaus, 1928 m. rugpjūčio 25 d. laikraštyje „Lietuva“, rašė kad nėra Lietuvoje kito tokio muziejaus kuriame būtų sukauptos tokios vertingos „archaiologiškai-etnografiškų“ eksponatų kolekcijos: „Tokių brangintinų kolekcijų, kurias drauge surinkus, galima būtų dėti muziejaus pagrindan, kaip pasirodo visgi dar esama. Į vieną tokią turtingą tokių daiktų kolekciją aš tuo tarpu ir norėčiau atkreipti žiūrovų akis“.
1862-1869 m. atlikdamas praktiką apskrities dvaruose, H. Šojus susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Profesionalumo dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku bei archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu. Jis H. Šojų paskatino domėtis tautosaka, priešistorės radiniais bei etnografiniais daiktais.
Matydamas, kaip nyksta senieji lietuvininkų amatai, tradicijos, tautosaka, jis ėmė kaupti lietuvių pasakas, patarles, dainas, surinko folkloro rinkinį, drauge su A. Kuršaičiu išleido žemaitiškų pasakų knygą „Pasakos apie paukščius“.
Archeologijos rinkinys
Kaupiant archeologinius radinius dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus Erichas (1876–1929). Dr. J. Basanavičius apie E. Šojų ir jo kolekciją rašė, kad nors Erichas pagal išsilavinimą buvo gydytojas, tačiau domėjosi krašto praeitimi. Kasinėjimų metu jis rado vertingų žalvario periodo iškasenų: „Ypač turiningos ir dailaus darbo iškasenos: fibulos, saktys, kaklarinkės, apyrankės, žiedai ir k. daugybė gintaro krielių, varpsčių suktuvų moterų kapuose, geležiniais kardais – vyrų kapuose rasta, kaipo įkapės pridėta rymėnų pinigai…“.
Etnografijos rinkinys
Kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Gausiausi buvo XVIII–XIX a. baldų, buities ir darbo įrankių, drabužių, audinių, aprangos detalių ir sietynų rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tarpukario laikraščiuose „Lietuva“, „Vakarai“, „Memeler Dampfboot“ ir kt. Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. mini, kad nors archeologijos skyrius buvo gausus, tokia pat vertinga buvo etnografijos kolekcija. Joje buvo: „senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai, kedės vis originaliais ornamentais dabinta. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir kt.“ Kolekcijoje buvo ir indų, audeklų ir audinių rinkinys, juostų kolekcija su įaustais dainų posmais.
Lituanistikos rinkinys
H. Šojus sukaupė vertingą knygų ir dokumentų kolekciją, kaip teigė pats, beveik viską, kas bet kada yra apie Lietuvą parašyta. Tai tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška Lietuvos istorija, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho Prūsijos istorija, J. Laukio 1845 m. „Būdas senovės lietuvių (kalnėnų ir žemaičių)“. Kartografinė retenybė – trečios laidos 1629 m. C. Hennenbergerio didysis Prūsijos žemėlapis.
Bibliotekos likimas liūdnas: knygos buvo išdalintos institucijoms, kitos išsklaidytos ar sunaikintos. Šiuo metu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugoma 15, Šilutės muziejuje 18, P. Višinskio bibliotekoje 1 H. Šojui priklausęs leidinys. Kiek knygų išliko kitose institucijose bei privačių kolekcininkų rankose, nežinoma.
Augalų rinkinys
Šeima buvo sukaupusi vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850-1912 m. Klaipėdos ir Tilžės apskrityse, Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Juose yra dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų. Šis rinkinys – seniausias išlikęs XIX a. pab. ir XX a. pr. Prūsų Lietuvoje rinktas augalų rinkinys, Lietuvoje – trečias pagal senumą rinkinys.
Muziejaus likimas
Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į vakarus, palikęs dvarą. Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daug eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Likusiųjų pagrindu 1949 m. atidarytas Šilutės kraštotyros muziejus, kuriame buvo 718 eksponatų.
2015 m. baigus restauruoti dvaro kompleksą ir perkėlus muziejaus kolekcijas į jį, jam suteiktas Šilutės H. Šojaus muziejaus pavadinimas. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune, H. Šojus yra raštu atsakęs, jog jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. Taigi muziejaus grįžimas į dvaro rūmus – logiškas muziejaus kūrimo užbaigimas.