Baigęs muzikos mokyklą metus ar du džiaugiausi „laisve nuo muzikalkės“. Bet pats nepajausdavau, kaip atsidurdavau prie „klepo“ ir pradėjau kartoti įvairias populiarias to meto dainas, o vėliau kurti ir savo dainas bei tekstus.
Vėliau pirmasis estradinis kolektyvas su vyrais „Drobės“ kombinato bazėje, repeticijos be laiko nuovokos, pirmieji pasirodymai su kitais Šilutės estrados kolektyvais prieš respublikinę komisiją kategorijai gauti. Buvau pastebėtas kompozitoriaus B. Calzono, gavau pasiūlymą kanditatuoti į profesionalius kolektyvus“ „Neriją“, M.Suraučiaus grupę. Armijoje pasisekė susipažinti su profesionaliais muzikantais, iš kurių pasisėmiau gilesnių žinių. Grojom savaitgaliais šokiams, įvairių švenčių proga. Pučiamųjų orkestras armijoje buvo aukšto lygio, po Šilutės man tai buvo didelis žingsnis į priekį.
Vėliau įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, muzikos ir pradinių klasių mokytojo specialybę. Instituto choro studijos vadovas Gediminas Ramanauskas pakeitė visą mano supratimą apie chorinį dainavimą. Buvusio šilutiškio, radijo stoties „Bumsas“ įkūrėjo Artūro Mejerio buvau pristatytas ansamliui „Nerija“. Tuo metu „Nerija“ ruošė naują programą, į ansamblį grįžo Simonas Donskovas, buvo suburtas geriausių muzikantų ir vokalistų ansamblis, vadovaujamas Stanislovo Čiapo.
Muzikos mokykla buvo mano tėčio kūdikis, kuri be konkurencijos užėmė tokią pat svarbią vietą, kaip ir kiti šeimos nariai. Mokykloje buvau „direktoriaus sūnelis“, jaučiau kurie mokytojai man daro nuolaidas ir tuo naudojausi. Bet buvo keletas mokytojų, kurie pranešdavo direktoriui apie mano išdaigas, ir greit būdavau „nuleistas ant žemės“. Viena jų buvo pianino mokytoja I. Kolobova, kurios pedagoginės išmonės pagalba pavyko rasti būdą paauglį išmokyti groti pianinu. Mane žavėjo solfedžio mokytojos V. Valužienės balso tembras, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Kantrybės, ištvermės ir išminties įsikūnijimas buvo mokytoja R. Gatelienė, jos muzikos teorijos pamokos buvo įrodymas, kad be pakelto tono galima suvaldyti klasę. Mėgstamiausia buvo T. Balčyčio orkestro klasė, nes orkestre buvo vien vyrukai, iš kurių išaugo ne vienas profesionalus pūtikas. Džiugu, kad šią tradiciją pratęsė ir pakėlė į naują kokybės lygį pedagogas, vadovas G. Raila.
Noriu pasidžiaugti dabartiniu Meno mokyklos kolektyvu, ypač tais aktyviais pedagogais su kuriais teko ir tenka susitikti įvairiuose koncertuose, renginiuose. Gera, kad mokykla jau turi savęs vertą pastatą, kuris atveria daug galimybių tobulėti mokiniams ir jų mokytojams.
Noriu palinkėti, kad straipsniai apie Meno mokyklą ir jos šlovę nuolat būtų spausdinami „Šilutės naujienose“ ir ne tik jose.