2016-aisiais startavęs sumanymas prieš didįjį miestelio šventės šurmulį sukviesti visus ramiam pabuvimui su poezija ir muzika, prigijo ir įgavo pagreitį. Tapo ne renginiu, bet reiškiniu, be kurio neįsivaizduojama „Dvaro šventės“ programa.
„Gėlės ir vėjo“ geografija plati – nuo seniūnijos kiemelio, klajonių po šimtametį parką iki Genovaitės vilos, sodybos „Alsė“, ieškant poetiniam žodžiui takelių. Šiemet samanotas takas nuvedė į Vilkėno dvarą. Tiesą sakant, organizatorė Agnė Duobinienė atviravo, kad nesitikėjo tokio didžiulio klausytojų būrio, kuriame buvo ne tik švėkšniškiai, bet ir atvykėliai iš Šilutės, Klaipėdos, Vilniaus.
Poetinius skaitymus pradėjo švėkšniškė Violeta Astrauskienė, Lietuvos kaimo rašytojų, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, šiais metais išleidusi poezijos knygas „Dėlionės be atsakymų“ ir „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus“. Dar nepublikuota savo kūryba pasidalino saugiškė Gabrielė Jauniūtė, autentiško ryšio renginių bei stovyklų moterims vedėja, pastaruoju metu gyvenanti tarp Lietuvos-Indijos-Balio. Pasak Gabrielės, jos kasdienė dvasinė praktika yra mūsų prigimties laikinumo kontempliacija.
Sutikite, kad klausant poetinio žodžio, kiekviena savo gyvybine ląstele sugeri jo prasmę ir grožį, nurimsta negalavimai, apgaubia ramybė.
Poečių lūpomis kalbėjo nuoširdumas, patirtis ir išmintis, tryško gerų emocijų versmė. Neverta įrodinėti poezijos reikalingumo, poezija gyvena tiesiog širdyje. O širdyje, kaip ir poezijoje, vyrauja rimas ir ritmas. Muzikinius intarpus dovanojo bardas Jonas Baltokas, jam „turavojo“ Daiva Plikšnienė.
„Gėlės ir vėjo“ pasimatymas Vilkėno dvare baigėsi pasišnekučiavimu prie arbatos, skanaujant „Katu katu“ kepyklėlės gardėsius, džiaugiantis atgimstančiu naujam gyvenimui dvaru ir svetingais jo šeimininkais Olga ir Aidu.