Kiek pažįstate savo tetų, dėžių, pusbrolių, pusseserių ar jų vaikų? Kelis ar keliolika?
O Daukšių ir Baltučių giminės medyje – net 350 žmonių. Tai – 8 kartos, išaugusios iš XIX a. viduryje susituokusių Klaros Paldavičiūtės ir Jono Daukšo.
Ši plati giminė jau 28-erius metus rengia susitikimus, į kuriuos kaskart susirenka per 100 giminaičių. Šiemet į Vanagių kaimą, prigludusį prie pat Žemaičių Naumiesčio, giminės suvažiavo 9-tąjį kartą.
Šįkart susitikimas buvo neįprastas. Neapsiribota tradiciniais suvažiavimo akcentais – šv. Mišiomis Degučių bažnyčioje, artimųjų kapų, giminės istorijos įvykius įamžinusių stogastulpių aplankymu. Surengta istorijos konferencija, kurioje mokslininkai ir giminės atstovai kalbėjo apie gimtinės istorinę raidą, tarmes, šeimų istorijos paieškų reikšmę tyrinėjant tautos praeitį.
Neieško „mėlyno kraujo“
Daukšių – Baltučių giminės keturių pirmųjų kartų atstovų jau nebėra tarp gyvųjų, o giminės medyje jau įrašyti 8-osios kartos naujagimiai.
Daugiausia šios giminės šeimų kūrėsi ir vaikus augino Degučių, Vainuto ir Žemaičių Naumiesčio apylinkėse, vėliau sklido po visą Lietuvą, kėlė sparnus ir į užjūrį. Šalia Daukšų (Daukšių) atsirado antroji šaka – Baltučiai.
1985-aisiais keturi senoliai Baltučiai paprašė vaikų sukviesti giminaičius susitikti gimtajame Kalininkų kaime, šalia Degučių. Tada gimusi tradicija nenutrūksta jau beveik 3 dešimtmečius.
Vienas iš šiųmečio susitikimo organizatorių, 6-osios kartos atstovas Jonas Bartkus, dabar gyvenantis Šiauliuose, sako dažnai išgirstantis klausimą, kodėl jie ieško savo šaknų. Galbūt turi bajoriško kraujo?
„Nesame jokie bajorai. Mes – paprasta lietuvių giminė, galbūt labiau nei kiti išsaugojusi norą bendrauti. Labai įdomu kaskart susitikti su šimtu giminaičių, pamatyti augantį jaunimą, mažiausias atžalas, pasidžiaugti žaviais senoliais, suteikti galimybę visiems pabendrauti, sužinoti giminės naujienas. Nuo to daromės artimesni, svarbesni vienas kitam. Tikrai neieškome „mėlyno kraujo“ savo giminėje, bet ieškome įdomių giminės istorijos faktų, norime, kad apie tai žinotų ir tai vertintų jaunosios kartos“, – sakė J.Bartkus, priklausantis Žemaičių Naumiesčio kraštiečių draugijai, vadovaujantis Šiaulių žemaičių kultūros draugijai „Saulaukis“.
J.Bartkaus manymu, giminių istorijos gali svariai papildyti krašto istorijos, kalbos, papročių mokslinius tyrinėjimus.
Atvažiuoja net iš Krasnojarsko
Visuomenės domėjimasis valstybės, savo krašto ir savo giminės istorija išaugo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Buvo kilęs tikras giminių susitikimų bumas. Deja, daugelis šeimų tokių susitikimų neberengia. Bet Daukšių – Baltučių – Bartkų susitikimai išaugo į aukštesnį lygį. Jie susirenka ne tik pasilinksminti, pasikalbėti, bet ir papildyti giminės istoriją.
Šiemet kartu su Žemaičių Naumiesčio kraštiečių draugija, Žemaičių krašto etnokultūros centru ir Žemaičių Naumiesčio biblioteka giminė surengė konferenciją „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“, kurioje iš Ciparių kilęs kraštietis kraštotyrininkas, geologas dr. Zigmas Malinauskas skaitė pranešimą „Žemaičių Naumiesčio, Degučių ir Vainuto istorinė raida“, iš Makių kilusi kraštietė kalbininkė dr. Janina Janavičienė pasakojo apie naumiestiškių tarmės ypatumus. Giminės jaunosios kartos atstovas, studentas Valdas Kniukšta dalijosi patirtimi, kaip giminės gali patogiai bendrauti specializuotuose socialiniuose tinkluose geni.com ir myheritage.lt. O pats J.Bartkus akcentavo giminių susitikimų reikšmę gilinantis į bendruomenių, regionų istoriją.
Šių metų J.Bartkaus atradimas buvo 1920 metų JAV gyventojų surašymo dokumentuose rastas įrašas apie tuo metu JAV gyvenusį senelį Petrą Bartkų (1889-1968).
P.Bartkaus šeimos istorija – sudėtinga. Jis 1913 metais emigravo į Ameriką ir ten dirbo 14 metų. Paskui grįžo į gimtuosius Pauparius, 1928 m. vedė, ūkininkavo 33 ha ūkyje. Už tai 1948 m. šeima su 4 vaikais buvo ištremta į Sibirą. Tarp tų vaikų buvo ir šiauliečio J.Bartkaus tėtis.
10 metų P.Bartkus Sibire šėrė arklius. Po Stalino mirties šeima grįžo į Lietuvą. Sibire, Krasnojarsko srityje, liko gyventi dukra, ten sukūrusi šeimą. Ji su šeima 2011 metais buvo atvykusi į gimtinę. Ta proga surengtas neeilinis giminės susitikimas. O šiemet į giminės susitikimą iš Krasnojarsko atvyko jos sūnus Viktor Ridkij.
Archyvą papildė naujos relikvijos
Žinodamas senelio gyvenimo vingius, J.Bartkus porą metų internete ieškojo žinių apie jo gyvenimą Amerikoje. Vyras žinojo, kad JAV kas 10 metų vyksta gyventojų surašymai, ir tikėjosi internete aptikti publikuojamus tuos sąrašus. Ilgai nesisekė, bet ant teisingo kelio užvedė giminaičio aptikta JAV išleista knygelė „Bartkus. Name history“ (Bartkus. Vardo istorija).
Joje surinkta visa įmanoma medžiaga apie JAV gyvenusius Bartkus (seniausias įrašas – apie Bartkų, gyvenusį JAV, buvo 1871 m.), jų kilmę, įrašus apie juos įvairiuose dokumentuose. Internetinėje parduotuvėje amazone.com įsigijęs tą knygelę, J.Bartkus pagal ją atrado 1920 metų JAV gyventojų surašymo dokumentus internete, o viename puslapyje rado įrašą apie Peter Bartkus, 26 metų lietuvį, 1913 m. atvykusį į JAV, dirbusį Ilinojaus valstijos St. Luis mieste geležinkelio mechaniku.
J.Bartkus sako, kad 99 proc. tikimybės, jog šis įrašas – apie jo senelį. Šio dokumento kopija jis nustebino konferencijos ir giminės susitikimo dalyvius.
Tačiau tai nebuvo seniausias giminės dokumentas. Paprašius giminaičių atvežti senų nuotraukų, dokumentų, giminės archyvą papildė nemažai relikvijų. Seniausią dokumentą atvežė parodyti Ksevera Reliūgienė, o Vita Kubaitienė turėjo seniausią nuotrauką.
Vyriausių giminių pagerbimo ceremonijoje apdovanota elegantiškoji linksmuolė 80-metė Emilija Butvydaitė – Rindokienė ir santūrus 75-erių Bronius Bartkus.
Aštuntąją giminės medžio eilę pradėjo dabar 8 mėnesių sulaukusi Emilija Jurgutytė, o susitikimo metu į giminę įrašytas ir 3 mėnesių Jono Balnio anūkas.
Didžiuojasi noru giminiuotis
Giminaičiai padėjo gėlių Girininkuose prie kryžiaus, skirto pirmąją karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją – nužudytiems giminaičiams Aleksui Baltučiui ir dėdei bei sūnėnui Jonams Daukšams atminti. Taip pat prie 2011 m. Paupariuose pastatyto Bartkų giminei skirto stogastulpio.
Į jaukią Vanagių kaimo poilsiavietę susirinkusius giminaičius pasitiko kaimo seniūnaitis Tomas Bartkus, šventės organizatoriaus pareigų ėmęsis Povilas Baltutis. Moterys dengė stalą, jaunimas leido muziką, visi glebėsčiavosi, džiaugėsi susitikimo akimirkomis ir žymėjo pliusiukus prie savo pavardžių didžiuliame plakate, kuriame surašytos visos plataus giminės medžio šakos. „Jei būčiau visų nuotraukas pridėjęs, ko gero, medis siektų 5 metrų ilgį“, – šypsojosi J.Bartkus.
„Mūsų giminė – sėsli, daug gyvena aplink Degučius, Žemaičių Naumiestį, Vainutą. Aišku, pasklidome po visą Lietuvą, bet užsienis nedaugelį paviliojo. 2 šeimos įsikūrė JAV, po vieną – Olandijoje, Šiaurės Airijoje. Viena šaka liko Krasnojarsko srityje. Yra giminaičių ir Australijoje“, – pasakojo penktosios kartos atstovas P.Baltutis.
Tradiciškai visi giminės suvažiavimo dalyviai sustojo bendrai nuotraukai. Atskirai įamžinti aštuonių šeimų, dabar sudarančių giminę, nariai.
„Didžiuojamės, kad išlaikėme tokią vienybę, norą giminiuotis, bendrauti. Gal jaunimas kol kas tai nelabai įvertina – ir pats, būdamas 20-ies, kitaip vertinau mūsų susitikimus. Bet su amžiumi ateina supratimas, kad tokie susitikimai – gyvoji mūsų tautos istorija. Todėl dar ne kartą Vanagiuose skambės Daukšių, Baltučių, Bartkų ir kitų giminaičių balsai“, – neabejojo J.Bartkus.