Dvarai ir pilys – reikšmingi istorijos liudininkai, savo gyvavimo laikotarpiu buvę didžiųjų kunigaikščių ir didikų rezidencijomis, kultūros ir švietimo centrais, saugoję ne tik turtingas bibliotekas, archyvus, meno dirbinių ir paveikslų kolekcijas, bet ir didikų šeimų istorijas, bei jų gyvenimo būdą. Nuotraukos – galimybė pažinti vertingą istorinį paveldą – kai kur atgimstantį ir naujai pasitinkantį lankytojus.
Atsitiktinumų nebūna
Dvaras nuo seno buvo suvokiamas ne tik kaip tam tikrų pastatų kompleksas, bet ir kaip vietovės administracinis, kultūrinis, politinis centras. Didikams priklausiusiuose dvaruose nestigo diplomatinių svečių, virė ir sprendėsi politinės intrigos. Be abejo, į dvarus pirmiausia atkeliaudavo įvairios mados, o kultūrinė sklaida plėtėsi į tolimesnius šalies regionus.
Gyvenime atsitiktinumų nebūna. Prieš porą metų Švėkšnoje lankantis kultūros vadybininkui, poetui, leidėjui, dzūkų tarmės puoselėtojui, tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ organizatoriui, E.Pliaterytės atminimo draugijos pirmininkui Juozui Žitkauskui, įspūdį padarė fotokoliažų-refleksijų paroda „Švėkšnos grafai Pliateriai“ (autorė V.Astrauskienė).
Išpurenus bičiuliško bendravimo dirvą ir tinkamai paruošus parodinį fotokoliažų-refleksijų „Švėkšnos grafai Pliateriai“ formatą, Juozas apsiėmė globoti ir organizuoti parodų pristatymus. Parodai startavus Vilniuje ir apkeliavus didžiąją dalį Dzūkijos, išvyko į Latviją, Latgalą, Vabuolės ir Liksnos miestelius. Kūrybinis tiltas nusitiesė Daugpilio muziejininkų parengtai parodai apie Pliaterių dvarus Latvijoje, atkeliavus į Švėkšną.
Latgaliečiai nepaprastai susidomėjo Švėkšna, jos architektūra, istorija, kuri neatsiejama nuo grafų Pliaterių, beveik 200 metų gyvenusių ir kūrusių miestelį. Latgaliečiai turi rimtų ketinimų atvykti į Švėkšną, plačiau susipažinti su miestelio istorija, pamatyti istorine praeitimi alsuojančią architektūrą ir čia buvusius Pliaterių dvarus.
Pliateriai ir jų dvarai Latvijoje
Daugeliui Latvija – tai Ryga. Tačiau mūsų kaimynė yra įvairialypė, kaip ir Lietuva. Vienas autentiškiausių jos regionų – Latgala. Antras pagal gyventojų dydį Latvijos miestas Daugpilis nutolęs nuo Lietuvos vos apie 30 kilometrų. Savo laiku miestas prie Dauguvos priklausė Livonijos ordinui, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Lenkijos Karalystei ir Rusijai. O Pliateriai – garsi Lietuvoje bajorų giminė, turinti grafų titulą ir savo herbą. Giminė susiskirsčiusi į dvi šakas: Broel-Plater ir Zyberg Plater. Broel-Pliateriai save kildino iš Šveicarijos Broelio vietovės. Į Lietuvą Pliateriai atvyko iš Livonijos (dabar Latvijos, Estijos teritorija), kur šios giminės atstovai įsikūrė XIII a. Pliateriai kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovais dalyvavo karuose, už tarnybą jie gavo žemės ir įsikūrė Lietuvoje, turėjo dvarus Rytų Lietuvoje ir Žemaitijoje. Taigi, jie turėjo dvarų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.
Liksna – pagrindinis Pliaterių dvaras (vokiečių kalba: Lixten, lenkų: Lyksnos) Latgaloje. Jį Pirmojo pasaulinio karo metu sugriovė vokiečių artilerija. Po karo dvaras nebebuvo atkurtas. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė Pliater – Zibergo šeima. Po 1920 m. agrarinės reformos 1391 ha ploto Liksnos dvaras buvo padalintas į 254 naujus ūkius. Iki šiol yra išlikusios dvaro liekanos.
Kraslava. Joje dar vienas Pliaterių dvarelis, bažnyčia, o šalia jos stačiatikių cerkvė. Konstantinas Liudvikas Pliateris 1750-1791 m. pastatė Kraslavos pilį, o 1759 m. pagal architekto A.Parokko projektą – didelį triaukštį baroko stiliaus pastatą, kurio pirmame aukšte buvo Pliaterių giminės rezidencija, antrame ir trečiame – biblioteka. Įkūrė čia prekybos centrą, kaldino savo pinigus, todėl buvo vadinamas mažuoju Livonijos karaliumi. Čia, grafų Pliaterių rūmuose, įsikūręs tarptautinis kulinarinio paveldo centras, kuriame galima susipažinti su Latvijos ir Baltarusijos virtuve.
Bebrenės pilis – nuo 1570 m. priklausė Pliater – Zybergų giminei.
Šlosbergo dvaras – prie Alūkstos miestelio, kurį valdė Kazimieras Baltramiejus Pliateris-Zybergas – 1831 m. sukilimo dalyvis.
Paroda, atkeliavusi iš Latvijos į Švėkšną, pasakoja apie pilis, dvarus ir dvarelius, istoriniams laikmečiams būdingus didikų namus. Ekspozicija leidžia pasigilinti į dvaro, kaip statinių komplekso, reikšmę, išanalizuoti architektūrines detales, atskirų pastatų funkcijas, paieškoti autentiškų interjero smulkmenų.
Ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje situacija panaši – apgriuvusios pilys ir dvarų rūmų kompleksai su užmūrytais langais, išgyvenantys sunkiausius savo metus. Statiniai žavėję didybe, galbūt ateityje ir sulauks dėmesio, bus restauruoti, bet šiandien daugelis jų dvelkia tik neviltimi… O taip norėtųsi, kad tos istorinės praeities paslaptys turtintų mus.
Nuoširdus ačiū Švėkšnos Tradicinių amatų centro kultūrinės veiklos vadybininkei Viktorijai Binkulienei, padėjusiai suorganizuoti parodą „Pliaterių dvarai Latvijoje“ Švėkšnoje, kurią galima apžiūrėti Švėkšnos Tradicinių amatų centre.
