Po vienu stogeliu įsikūrė švėkšniškių muzikantų grupė „Skrybėlė“, po kitu – tatuiruočių meistrė visiems norintiems dovanojusi piešinius ant rankos, po didžiuoju stogu – suneštinių vaišių stalas. Prie jo šurmuliavo Švėkšniškių sambūrio nariai, svečiai iš Klaipėdos, Šilutės, Saugų, Juknaičių, Vainuto ir kviestiniai asmenys. Į šventę susirinko apie 100 žmonių – šeimomis, po vieną, ir mažų, ir suaugusiųjų.
Kiemo pakraštyje vyrai ant laužo kepė ėriuką, šalia kunkuliavo vandens katiliukas ypatingai Joninių arbatai, kurią ruošė žolininkė Helena. Prie tvenkinio stovėjo stalas su skintomis gėlėmis, ąžuolų lapais ir kitais žolynais – vainikų pynimui. O kiemo centre – bene svarbiausias šių metų Joninių akcentas – gėlių puokščių sienelė, pačios šventės organizatorės Ingritos sumanymas. Mažieji lenktyniavo, kuris didesnį muilo burbulą paleis, o suaugusieji turėjo progą išbandyti juoko jogą.
Ilgiausia diena kulkos greičiu prašovė. Pasveikinus varduvininkus, padabinus juos ąžuolo vainikų karūnomis, apdovanojus gėlėmis ir medumi, susirinkusiuosius sveikino ir sodybos šeimininkams dėkojo evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas, Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas Julius Meškauskas, kiti svečiai.
Trapus ir byrantis Joninių laužų kaitrumas, dūmų saldumas, stebuklingo vandens gaivumas ir kiekvieno savas užkalbėjimas beriant gintaro dulkių žiupsnį į liepsnojantį aukurą… Ir kaip tąnakt netikėsi lemtimi ar dangaus malone, gal net laime nors kartą surasti paparčio žiedą?! Rėdai ratą apsukus, gyvenimo takas vėl ves į susitikimą su savimi, jei tik išdrįsi eit laiko taku – tą trumpiausią metų naktį…
Svajonės svajonėmis, o paparčio žiedą surado pats mažiausias šventės dalyvis – keturmetis Karolis.
Įsiklausius į gamtos garsus, išgirsti raibosios gegutės pranešimą, kad nekukuos ilgai – kantriai saldžiame jazminų žydėjime, o lauks saulėgrįžos užtekėjimo… Visus kerėjo įspūdingas vaizdas uždegus šiapus ir anapus sodybos stovinčias didžiules šiaudų skulptūras. Joms ir laužams liepsnojant, plaukė vainikėliai, o sakralioji naktis tradiciškai baigėsi rateliais prie laužo grojant nepailstantiems švėkšniškiams – Vytauto ir Arvydo duetui, nepakartojamas akimirkas gaudant Danutės Gailiūnienės fotoaparatui.