„Lietuvos kaime gera gyventi!“ – skelbia Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos vykdomas ir į pabaigą jau einantis konkursas. Nežinia, ar taip mano visi Juknaičių žmonės, tačiau būtent šio kaimo bendruomenė vienintelė iš viso rajono nepatingėjo išsiųsti į konkursą savo paraiškos.
Rezultatai atskriejo greitai, ir ne bet kaip, o su filmavimo kameromis – projekto rengėjai juknaitiškius perkėlė į kitą konkurso etapą ir patys atvažiavo įsitikinti, ar iš tiesų Juknaičiai tokie šaunūs, kaip apie juos kalba bendruomenė.
Surengė patikrinimą
„Nėra nei vieno tokio gero kaimo kaip Juknaičiai!“, – linksmai suklega juknaitiškių bendruomenės būrys, kai susitinkame bendruomenės namuose. Smalsu, ką gi tokio projekto rengėjams apie Juknaičius papasakojo žmonės, kad šie nedvejodami Šilutės pakraštyje esantį kaimą perkėlė į antrąjį konkurso etapą?
Pasak juknaitiškių, kaime esama visko, ko reikia visaverčiam žmogaus gyvenimui: mokykla, dvi ambulatorijos, vaistinė, laidojimo namai, kapinaitės, savarankiško gyvenimo namai seneliams, paštas, seniūnija, Šilutės kredito unijos skyrius, biblioteka, seniūnija, vaikų darželis.
Būtent pastarasis sulaukė išskirtinio projekto vykdytojų dėmesio, kai iš anksto neįspėję ir nedavę laiko pasiruošti, jie kaimą užgriuvo su filmavimo kameromis.
„Net pyktelėjau, kai iš vakaro paskambinę pranešė, kad ruošiasi atvažiuoti ir paklausė, ar priimsime“, – linksmai guodėsi bendruomenės pirmininkė Laima Barkauskienė.
Geriausių Lietuvos kaimų ieškantys ir drauge su bendruomenėmis norintys parodyti, kad kaimai daug kur yra patrauklūs gyventi visoms gyventojų grupėms – jaunoms šeimoms, verslininkams, pensininkams, ir tuo būdu pritraukti jas gyventi kaime – į Juknaičius atvykę projekto rengėjai darželiu susižavėjo iš karto. Nufilmavę interviu su bendruomenės nariais, medelių parką, į filmuotą medžiagą jie įtraukė ir darželį.
Rasti butą – sunku
Vienintelis kaimo minusas – mažai darbo vietų. Tačiau visai netoli – Šilutė, tad daugelis juknaitiškių kas rytą, pasikinkę keturračius plieninius žirgus, skuba ten. Tikrų arklių, karvių ar kitokių gyvulių kažkada priemiestine gyvenviete vadintuose Juknaičiuose pamatysi retokai. Net ir kaimo planas sudarytas taip, kad visi tvartai viename kaimo gale lieka, tarsi atskirti, o į ganyklas žmonės anksčiau ir po 2-3 kilometrus važiuodavo.
„Gimiau ir augau Juknaičiuose, tačiau karvės melžti nemoku“,- juokėsi dukrelę auginanti Vilma Krasnova. Jai antrino Rasa Grygelienė, juokdamasi, kad gyvenant kaime sunku rasti iš ko naminio pieno nusipirkti.
Juknaitiškiai svarstė, kad, ko gero, jeigu kaime kas nors imtų plėtoti verslus, lengviau būtų privilioti jaunus žmones, nes tiesa paprasta: kuo daugiau darbo vietų, tuo daugiau jaunimo. Nors prisiminusi mokyklinius laikus V.Krasnova pasakojo, kad tuo metu atrodė, jog geriausia išeitis – iš kaimo tiesiog pabėgti, trenkti durimis, palikti visus nusibodusius dalykus ir pasinerti į didmiesčio šurmulį.
Tačiau jau kuris laikas Vilma su vyru ir dukrele, palikę Klaipėdą, gyvena Juknaičiuose, įstojo į bendruomenę ir niekur iš kaimo nebežada bėgti. Sako, smagu, kada jos dukra bėgioja tais pačiais takais, kaip ir ji, žaidžia tuos pačius žaidimus.
„Juknaičiai – ideali vieta vaikams auginti. Labai daug žalių zonų turim“, – kalbėjo Vilma. Išties, Juknaičiai, kuriems su-teiktas valstybinės reikšmės par-ko statusas, garsėja savo Nauja-gimių giraite, poilsio zona, parku.
Kaimą pamėgę ir miestiečiai. Juknaitiškiai sako, kad vos pasirodę skelbimai apie kaime parduodamus butus, iš karto dingsta, o Juknaičiuose ima kurtis naujakuriai. Atvažiuoja šilutiškiai ir net klaipėdiečiai.
„Kartą draugų paklausiau, kodėl jie ne Šilutėje, o Juknaičiuose butą pirko. Atsakymas paprastas: kur mieste, daugiabutyje, ant „brukių“ maltis, o kur kaime su žaliomis vejomis gyventi. Juo labiau kad kainos čia ir Šilutėje tokios pat“, – prisiminė R.Grygelienė.
Jaučia atsakomybę
55 narius vienijančioje bendruomenėje nestinga idėjų, nuolat dalyvaujama įvairiuose projektuose. Įvertinimo laukia projektas Juknaičių poilsio zonos renovacijai, patvirtintas dar vienas – „Kokybė kaimui: sveiko maisto laboratorija“.
„Atliksim žemės rūgštingumo tyrimus, nes paskutinį kartą tokie tyrimai daryti prieš 20 metų. Ūkininkams šiokia tokia pagalba bus“, – apie kartu su Pašyšių bendruomene parengtą projektą pasakojo Aloyzas Jonikaitis, jaunas, tačiau iš kaimo niekur nesiruošiantis bėgti juknaitiškis.
Žmonės sako, kad bendra veikla jungia, o bendruomeniškumas įpareigoja elgtis atsakingai, be to, labai praverčia paprastose, kasdienėse situacijose. Kaime, kur beveik visi vieni kitus pažįsta, gyventi saugiau.
„Visi vieni kitus stebi, bet tai yra gerai. Pavyzdžiui, jeigu mano vaikas nubėga prie fontano buožgalvių gaudyti, per dvi minutes paskambina kaimynė ir klausia, ar leidau“, – juokėsi V.Krasnova.
Kultūringesni už miestiečius
„Kai pagal paskyrimą į Juknaičius iš Klaipėdos parėjau, kur gimusi ir augusi esu, iš pradžių labai keista ta tyluma atrodė. Klaipėdos gatvės žmonių pilnos, o čia – tuščia, nyku… Labai ilgėjausi didmiesčio kokius 2-3 metus, paskui nostalgija ėmė rimti, o Klaipėda liko svetima“, – prisiminė L.Barkauskienė.
Dabar moteris nepasakytų, kad kaime nuobodu: repetuoja Juknaičių senjorų šokių kolektyvas, vokalinis moterų ansamblis „Vėjūnė“, aktyviai veiklai moksleivius buria muzikos mokytoja Jūratė Šukienė.
Į renginius Juknaičiuose atvyksta ir tolimesnių seniūnijos kampelių gyventojai, tačiau visi linksminasi gražiai ir kultūringai. Kol renovuojami kultūros namai, renginiai vyksta vietinėje kavinėje, kurios, juknaitiškių nuomone, kaimui labai reikėjo.
Tačiau, kaip ir visur, atsiranda tokių, kuriems nieko nereikia, net į nemokamus renginius sunku prikviesti.
„Tai – visuotinis reiškinys. Kai kam nieko nėra geriau už „draugą televizorių“. Aktorius Juozas Zavaliauskas senais laikais yra sakęs: „O kodėl man kažkur eiti? Aš kojas pamerkiu į šiltą vandenį dubenyje ir žiūriu televizorių“. Iš tikrųjų visi televiziniai šou žmones bukina“, – įsitikinusi Juknaičių bibliotekininkė Dileta Daujotienė.
Tačiau kas nori, veiklos atranda. Kaime vis atgimsta mėgėjų dramos teatras. Pasak moterų, kaip Feniksas iš pelenų prisikelia tada, kai koks nors renginys vyksta. Norinčių vaidinti daug, tad jau ieškoma vadovės, kuri užsiėmimams galėtų skirti daugiau laiko.
„Smagu pas mus“, – šypsojosi juknaitiškiai, tačiau surimtėjo, kai kalba pasisuko apie miesčionių galvose suformuotą kaimo įvaizdį.
Didžiausias įžeidimas, pasak R.Grygelienės, verčiantis net niršti, yra žodžiai, kad visi Lietuvos kaimai prasigėrę.
„Pas mus nepamatysi nė vieno „bomžo“ ištiesta ranka. O kiek tokių miestuose? Pilna! Kaime tie, kurie nevengia taurelės, dar turi ūkelį, verčiasi patys. Kartais ir darbams samdomi yra, užsidirba vieną kitą litą“, – lygino R.Grygelienė.
Pasak juknaitiškių, neretai miesto žmonėms iš kaimiečių kultūros būtų galima ir pasimokyti.{jcomments on}