JUOZAS KARVELIS gimė 1934 m. balandžio 18 d. Eičių kaime, Tauragės rajone Vytauto Karvelio (1905–1941) ir Elenos Karvelienės (Jucytės) (1904–1936) šeimoje. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Tarptautinės jūrų organizacijos Informacinio centro viršininkas, tolimojo plaukiojimo kapitonas.
Ankstyva vaikystė
Anksti neteko tėvų. Mama Elena, dirbusi pradžios mokyklos mokytoja, mirė, kai Juozui buvo vos dveji, tėvas Vytautas, girininkas, mirė 1941 m. Mažuoju Juozu rūpinosi globėjai iš mamos pusės: brolis Juozas su žmona Elena Juciai, gyvenę Jurgaičių kaime. Berniukas stengėsi būti naudingas ir paslaugus, talkino ūkyje, piemenavo. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu 1942-1944 m. mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, pokariu, 1945-1949 m. – Švėkšnos gimnazijoje.
Vėliau, J. Karvelio vaikai, Jucius vadino seneliais, šeima Jurgaičiuose vasarodavo. Jurgaičiuose, kaip antrojoje gimtinėje, praėjo būsimo signataro vaikystė ir jaunystė, lankydavosi iki pat globėjų mirties, Jurgaičiuose pats norėjo būti palaidotas.
Profesinis kelias
Savo gyvenimą ir profesinę veiklą Juozas Karvelis susiejo su jūra ir jūrininko, laivavedžio profesija: 1950–1952 m. mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje, 1952–1954 m. – Murmansko jūreivystės mokykloje. Jau kaip jūrininkas 1960–1963 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą, vėliau kvalifikaciją kėlė ilgalaikiuose jūreivystės tobulinimo kursuose Rygoje. Baigęs studijas Murmansko jūreivystės mokykloje, šešerius metus plaukiojo šiaurės jūrose, Murmansko žvejybos įmonių laivuose. 1959 m. pavyko įsidarbinti Klaipėdos jūrų prekybos uoste, tapo plaukiojančio krano kapitonu. 1957 metais sukūrė šeimą. Su žmona Žibute susilaukė dviejų dukrų Jūratės ir Nijolės bei sūnaus Arvydo.
1964–1970 m. dirbo Lietuvos žvejybos pramonės gamybinės valdybos transporto laivų ir plaukiojančių bazių trečiuoju, antruoju vyr. kapitono padėjėju, šturmanu. Iškilo iki greičiausio Klaipėdos transportinio laivo „Playa Chiron“ vyriausiojo šturmano. Tais metais išplaukiojo visą Vakarų Afrikos pakrantę, aplankydamas naujai susikūrusias Afrikos valstybes – Togą, Senegalą, Mauritaniją, Ganą, Nigeriją. Daugelį metų praleidus ant denio, dėl sveikatos problemų Juozui Karveliui teko atsisakyti kapitono tiltelio ir grįžti į Klaipėdos uostą. 1980–1986 m. jis dirbo Klaipėdos uosto laivų aptarnavimo agentūros dispečeriu, 1986–1990 m. – Klaipėdos jūrų uosto jūriniu locmanu.
1990 m. kovo 11-osios Akto signataras
1988–1990 m. Juozas Karvelis įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos uosto įgaliotinis, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas, Klaipėdos miesto Sąjūdžio tarybos narys. 1989 m. gegužės 27 d. Juozas Karvelis dalyvavo visuotiniame jūrininkų susirinkime, kuriame buvo atkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga, priimti įstatai, atributika, rezoliucijos. Išrinktas į šios organizacijos tarybą, Juozas Karvelis tapo pirmuoju Lietuvos jūrininkų sąjungos tarybos pirmininku.
Pirmajame rinkimų ture 1990 m. vasario 24 d. Juozas Karvelis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu Klaipėdos miesto Danės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Juozo Karvelio dalykinės savybės, erudicija, bendravimas su žmonėmis, užsienio kalbų mokėjimas, kanceliarinio darbo išmanymas jam pravertė dirbant Lietuvos parlamente 1990–1992 m. Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime jis dirbo nuolatinėse Mandatų, Ekonomikos, Valstybės atkūrimo, Teisinės sistemos komisijose. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime jis priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai, buvo šios frakcijos pirmininkas. Vienas pirmųjų prabilo, kad Lietuvai atkovotą laisvę išsaugoti bus įmanoma tik Europos šalių bendrijoje ir NATO.
Pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kadencijai, Juozas Karvelis grįžo į Klaipėdą, dirbo akcinėje bendrovėje „Lietuvos jūrų laivininkystė“, 1995–2001 m. ėjo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Tarptautinės jūrų organizacijos Informacinio centro viršininko pareigas, atstovavo Lietuvai Tarptautinės jūrų organizacijos Jūrų saugumo komitete (1995–1999 m.).
Juozas Karvelis buvo bibliofilas, eruditas istorijos, geografijos, dailės, muzikos srityse. Pats piešė, grojo gitara. Nuo vaikystės domėjosi filatelija, kolekcionavimu. Dažnai užimtas darbais, laisvalaikį stengėsi skirti šeimai, vaikams, anūkams.
Mirė 2018 m. balandžio 12 d. Klaipėdoje, palaidotas Šilutės rajono Jurgaičių kapinėse.
Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir J. Karvelio svarstymai apie valstybę:
„Gimiau ir augau kaime – Žemaičiuose, tarp miškų. Mamos netekau 1936 m., tėvo 1941-aisiais. Pirmosios perskaitytos knygos, kurias prisimenu, buvo apie Kęstutį pas Gediminą (nepatiko), Nilso kelionę su laukinėmis žąsimis ir – kaip beatrodytų šiandien pačiam keista – apie tragišką „Žanetos“ ekspediciją. Ne kažin ką ten ir supratau. Nors, kita vertus, epochų lūžių metais vaikai gyvenimo suvokimo prasme bręsta labai sparčiai. 1940 -aisiais man nesunkiai išaiškino, kodėl Lietuvoje vietoj policijos atsirado milicija. Paskui iš suaugusiųjų kalbų ir spaudos („Ateities“ laikraščio) net vaikas galėjo nutuokti, ką vokiečiams reiškė Stalingradas ir kur krypo tolesnė karo eiga. Man prenumeravo „Žiburėlį“, kuriame spausdinosi Vytė Nemunėlis – Bernardas Brazdžionis. Ką jau bekalbėti apie 1944 – uosius ir pokario metus. Paauglys, pažinęs savo šalį ir pasaulį – neretai, žinia, post factum – pirmiausia iš didžiulio kiekio įvairiaspalvės prieškarinės periodikos bei plačiai atmerktomis akimis žvalgęsis aplink save jau nebegalėjo likti politišku beraščiu – taigi, ir „bešališku“.
Pradžios mokyklos suolo draugas, keletu metų vyresnis už mane (per karą taip dažnai atsitikdavo), supažindinęs mane su Vinnetou, grafu Montekristu bei kunigaikščiu Šarūnu, vietoj sovietų armijos išėjo į partizanus; buvo svarstoma, kad man, užuot laukus to paties, reikėtų gal eiti į jūrininkus: naiviai tikėjome, jog tai padėtų palaikyti ryšius su ana puse… Slėgė ir betėvio augintinio padėtis, būtinai reikėjo asmeninės materialinės nepriklausomybės, kad ir okupantų lageryje. Kaip bebūtų – viskas išėjo staigiai ir be jokių romantiškų paskatų. Tuo tarpu kitas buvęs suolo draugas (Švėkšnos gimnazijoje) už antisovietinio būrelio organizavimą Šilutėje dar nepilnametis gavo „lietuvišką terminą“ – 25 metus. Manęs nebeleido išplaukti net pro Klaipėdos uosto vartus, neatidėliojant centro valdžios įsakymu išsiuntė į Murmanską. Buvome tokių ten ne vienas, kartu su latviais ir estais. Kol prie Naujosios Žemės ir Lokių salos žvejojau menkes su jūros ešeriais, nuo baudėjų kulkos žuvo dar vienas klasės draugas – partizanų ryšininkas, nuostabaus gerumo ir švelnumo jaunuolis; 1953 metais išduotas ir apsuptas nusišovė ir anas pradžios mokyklos bendrasuolis, didelių gabumų žemaičių kaimo vaikinas, rašęs romantiškas ir patriotines eiles. Iki mirties liksiu jiems skolingas. Pelenai beldžiasi į širdį.
N. Chruščiovas savo saulėlydyje pagaliau leido daugeliui politiškai nepatikimų Baltijos šalių jūrininkų išplaukti ir „už rubežiaus“ – suprantama, nuolat, akylai ir iš labai arti prižiūrint saugumui. Tuo labiau Vakarų Europos blizgesys neapakino, tik sutvirtino įsitikinimą, jog galų gale ir šitiems mūsuose nebus kur dėtis su jų „socializmu“, kad ir apmaukšlintu „žmoniška“ kauke – jei norės išgyventi su savo vaikais ir anūkais.
Plaukiojant užklupo ūminė liga ir Sąjūdžio sulaukiau dirbdamas Klaipėdos uoste. Į rinkimus ėjau su atvira ir bekompromisine nepriklausomos ir demokratiškos Lietuvos Respublikos atstatymo (ar, jei taip norit, sutvėrimo) programa, aiškindamas rinkėjams, jog tik šitokia valstybė gali užtikrinti jų (ir mano) grynai pragmatinius interesus: daugumai iš mūsų daugiau gal ir nereikia, bet su mažiau irgi neišsiversime. Beje, net sapnuoti negalėjau (ir ne aš vienas), kad dar pagal sovietinį įstatymą išrinktas parlamentas bus kada nors pavadintas Atkuriamuoju Seimu: rodėsi savaime suprantama, jog formaliai atstačius nepriklausomybę reiks tuoj skelbti naujus rinkimus. Užgriuvus neatidėliotiniems darbams, blokadoms, šaudymams, reikalas užsitęsė; galiausiai pamėginome jį realizuoti (taip, tai buvo mūsiškių iniciatyva) priešlaikiniais rinkimais. Į juos, suprantama, nebėjau. Žinia, būta ir naivių minčių. Visa tauta esame naujagimiai politikoje, todėl ir mūsų rytojus joje nenusakomas. Bet mano kartos ir vyresni žmonės nesuprantame daugelio mūsų bendraamžių niurzgėjimo, net verkšlenimo: argi nematėme blogesnių ir vargingesnių laikų? Ką gi, tai, matyt, masių psichologijos sritis. Žinau viena: kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus. Padėsime, aiškus dalykas, ir lietuviams.“
Ištrauka iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė J. Beinortas, J. Černiauskienė, G. Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 116.
***
Naudota informacija: LRS „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų biografijos“; paroda „JUOZAS KARVELIS – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“; J. Beinortas, J. Černiauskienė, G. Ilgūnas ir kt. Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signatarai, 1990. – Vilnius, 2000.
Fotografijos iš Juozo Karvelio šeimos albumo, publikavimo teisę suteikė dukra Jūratė Jarmoškienė.
Parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė, 2025-03-03.