Iš Šilutės kilusios, o dabar Norvegijoje gyvenančios dailininkės – juvelyrės Karinos Kazlauskaitės rankose organinės medžiagos atgyja ir tampa estetiškais meno kūriniais. Stručio kiaušinio lukštas, perpjautas pusiau, virsta indu, žirklės – segėmis, o šukės, sudėtos į džiovintą kiaulės šlapimo pūslę, paverčia ją savotišku barškučiu.
Neseniai F.Bajoraičio bibliotekoje Karina kraštiečiams pristatė savo darbų kolekciją „Mieganti atmintis 3“. Visus jos darbus aprėpiantis pavadinimas – lyg kodas, kuriame sutelpa daiktų genetinė informacija ir gyvosios gamtos atmintis.
Komerciškumas nevilioja
Karina mokėsi Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje. Magistro studijas baigė Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje. Nuo 2003 m. dalyvauja tarptautinėse parodose Lietuvoje, Brazilijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Norvegijoje, JAV. Šiuo metu ji kūrybinio įkvėpimo semiasi gyvendama Stavangeryje (Norvegija), ten priklauso vietinių dailininkų sąjungai.
Vien iš kūryboje gimusių ir parduotų papuošalų, kitų juvelyrikos dirbinių Karina negyvena – ji kuria savo malonumui ir tik kartais vykdo privačius užsakymus. Stavangeryje juvelyrė darbo dienomis sukasi priešingoje meniškumui pusėje – Slaugos namuose.
„Dirbdama slauge jaučiu, kad čia augu. Aišku, tai nėra mano sritis ir dirbant ten reikia dideliu žingsniu peržengti per save, 
atlaikyti psichologinį smūgį. Tačiau, kita vertus, atsiduriu aplinkoje, kur tenka susimąstyti apie save kaip apie žmogų. Nors darbai ten ir nemalonūs, tačiau juk bet kada gali ir pats atsidurti jų – slaugomųjų – vietoje“, – svarsto Karina.
Aišku, juvelyrika reikalauja nemažai investicijų – reikia įrankių, brangiųjų metalų, kitų medžiagų. „Jeigu gyvenčiau vien iš savo kūrybos, turėčiau taikytis prie kiekvieno skonio, privalėčiau tapti komerciška. To labiausiai nenoriu“, – sakė ji.
Karina neabejoja, kad kiekvienam menininkui šalia savo menų reikia turėti sritį, kurioje nuo jų sugebėtų atsiriboti. Tai nebūtinai turi būti etatinis darbas. Atsiribojimo nuo meno sritimi gali tapti ir šeima, kuri padėtų pabėgti nuo kūrybinio nuovargio, pasisemti naujų idėjų.
Sudžiovintos kiaulių pūslės – kaip barškučiai
Šilutėje pristatomos kolekcijos pagrindas – stručio kiaušiniai. Autorė prisipažįsta, kad ją visada traukė organinės medžiagos, o kiaušiniais susidomėjo, kai viešėjo pas draugus Brazilijoje. Šie turėjo stručių fermą ir kavos plantaciją. Vietiniams gyventojams Karina nutarė parodyti, kaip lietuviškai marginami velykiniai kiaušiniai įvairiomis natūraliomis medžiagomis. Todėl eksperimentavo su kava, skynė viską, kas auga draugų darže. Taip bemarginant milžiniškus kiaušinius ir kilo idėja juos paversti juvelyriniais indais.
Semdamasi idėjų juvelyrikai ir jas įgyvendindama, K.Kazlauskaitė stengiasi akcentuoti istorinius, tėvų patirties, egzistencijos, pasaulio pradžios aspektus. Juk kiaušinis visame pasaulyje yra kaip gyvybės, pradžios simbolis.
Dar savo kūryboje Karina pradėjo naudoti ir sudžiovintas kiaulių šlapimo pūsles. Ši neįprasta mintis kilo iš tėvų vaikystės prisiminimų. Abu jos tėvai augo ūkininkų šeimose ir vaikystėje patys pasigamindavo žaislų. Pavyzdžiui, į sudžiovintą kiaulės pūslę pripildavo žirnių.
Kai kažkas įstringa Karinos sąmonėje, tą ji nori išbandyti, padaryti pati, savo rankomis pajusti, eksperimentuoti. Todėl, išgirdus tėvų pasakojimus, juvelyrikės sudžiovintose kiaulės pūslėse atsidūrė stiklo granulės, stručio oda aptrauktose segėse – sėklos. Šios meno kūriniais tapusios organinės medžiagos barška kaip barškučiai, gali atlikti muzikinę funkciją. Karina pripažino, kad kūryboje ji visada nori parodyti šiek tiek humoro ir žaismingumo.
Daiktuose miega genetinė atmintis
Šiek tiek paviešėjusi gimtinėje, K.Kazlauskaitė dalijosi įspūdžiais, kad šilutiškiai nenuobodūs, kūrybingi žmonės. Vien į biblioteką užsukus po kelerių metų pertraukos matosi, kaip viskas čia progresyviai vystosi.
F.Bajoraičio viešosios bibliotekos konferencijų salėje eksponuojami jos juvelyrikos ir mažosios plastikos darbai.
Autorei arčiausiai širdies yra mini instaliacija „Trys merginos paplūdimyje“ – vonioje besiilsinčios moterys. Į nupjautus stručių kiaušinių lukštus įdėti kiaurasamčiai, o juose – besimaudančių moterų atvaizdas. Ant rankšluosčio pabirę sidabro objektai primena jūros krantą.
Šiam kūriniui panaudojusi kiaurasamčius Karina sakė, kad ji nepaiso, kam buityje yra naudojami įvairūs stalo įrankiai. Akį dažniausiai patraukia indų, daiktų grožis, forma. „Paprasti daiktai gali tapti estetiniais meno kūriniais“, – teigia dailininkė. Jos darbai dekoruoti auksu, sidabru, raižyti.
Įdomios kolekcijoje eksponuojamos segės, išpjautos iš kiaulių šlapimo pūslių ir paauksuotos naudojant ikoninio auksavimo metodą. Taip kūriniai tampa panašūs į porcelianą.
Iš stručio odos sukurtos „Stručio blusos“ – maišeliai su magnetais – gali būti naudojami kaip atskiros segės, bet gali būti jungiamos su pūslių segėmis, sudarant itin originalią kompoziciją.
Keisti, novatoriški ir unikalūs darbai atskleidžia netradicinę menininkės mąstyseną ir papildo lietuviškosios mažosios plastikos lobyną. Darbai neįprasti ir daugia-prasmiai, daug erdvės palikta interpretacijoms.
Projektas: „Kultūros uostas: Kūryba.”