Trys merginos atėjo į modelių atranką Šilutėje ir bendravo su modelių agentūros „Image Group” vadovėmis Meda Jonaityte – Anaya ir Julija Ulvydiene. Grožio pasaulio žinovės važinėja po Lietuvą, ieškodamos mados pasauliui tinkančių naujų veidų.
Pasak Medos, lietuvaitės dažnai bijo ir kuklinasi. Ypač mažuose miesteliuose vis dar gajus mitas, kad tik niekas nesužinotų, kad buvau atrankoje, nes, jei nepasiseks, iš manęs juoksis… Vienu metu ėmė plisti nuomonė, kad modelis – kvailumo įsikūnijimas, o grožio industrija – tuštybė. Šiuos mitus bandė paneigti agentūros atstovės, Šilutėje jau atradusios būsimą modelį.
Mitus paneigė ir šilutiškė Kristina SERVAITĖ, profesionali manekenė, kurią, tiesiog einančią gatve Klaipėdos jūros šventėje, pastebėjo agentūros atstovai. Merginai, kuri paauglystėje jautėsi bjauriuoju ančiuku, gulbę savyje padėjo atrasti Milanas.
Svajonė – tapti modeliu
Atrankos belaukianti 15-metė Karolina, lydima draugės, atvyko išbandyti savęs. Anksčiau į ją jau buvo atkreipę dėmesį modelių agentūros atstovai, bet tuomet mama galvojo, kad dukra per jauna. Dabar jau skatina pati. Mergina svarstė, jog vaikščioti podiumu norėtų labiau nei būti fotomodeliu, juolab kad yra aukšto ūgio – 1,81 cm.
Nedrąsiai besižvalganti Gintarė į atranką atvyko iš Nikėlų kaimo. Gruodį jai bus 17 metų. Merginą ateiti į atranką ir parodyti save skatino draugai, giminaičiai, sesuo. Jai tai jau antras kartas, prieš mėnesį Gintarė bandė laimę Vilniuje, tik tąkart nepasisekė.
Paklausta, kas jai gražiausia savyje, mergina svarstė, jog turi gražius plaukus. Manekenės darbe ją labiausiai baugina, kad reikės susidurti su piktais žmonėmis. Modelio darbas yra jos svajonė ir neįsivaizduoja, ką dar galėtų veikti.
Šarūnė iš Saugų skiriasi nuo kitų. 14-metę jau pernai pastebėjo ir pasikvietė „Image Group” agentūra, ir, kaip sako ji pati, pamažu auginasi.
Modelio karjera nėra jos didžiausia svajonė, tik pomėgis. Pasak Šarūnės, pirmiausia idealaus modelio grožis ir charizma turėtų spindėti iš vidaus.
Manekenių mokyklų priešininkės
M.Jonaitytė – Anaya ir J.Ulvydienė pastebi, jog į atrankas ateinančios merginos turi savas istorijas ir talentus. Svarbu – nebūti tuščiai, nes dirbti su žmogumi, kurio intelektas žemas, sudėtinga. Todėl atrankose merginos turi mokėti bendrauti, save pateikti, reikalingas estetinis suvokimas.
Šarūnė muzikos mokykloje baigė smuiko klasę. Medos manymu, muzika yra dalykas, kuris visapusiškai lavina žmogų. Pasako jos, visos merginos, užsilikusios agentūroje, baigė mokyklas aukštais pažymiais. Agentūros atstovės tikina, jog Šarūnė turi viską, ko reikia modeliui, – galvą ant pečių, grožį, ūgį, kūną, kuris tinka, yra jauna, pareiginga.
Julija ir Meda yra dabar populiarių „manekenių mokyklų” priešininkės. Anot jų, tokios mokyklos renka pinigus, sugundo daug merginų, iš kurių galbūt tik viena tinka modelio darbui. Mergaitės pripumpuotos iliuzijų, kad bus modeliai, ateina į agentūras su viltimi, bet neturi net fizinių duomenų.
„Norint būti manekene svarbu ūgis, ypač – įgimtas lieknumas”, – pabrėžia Meda. Netinka, kai merginos yra apvalesnės ir bando nevalgyti, nes tai nieko nelemia. Taip jos tik suserga, o ligoto modelio nepasirinks nė vienas prekės ženklas.
Moterys pastebi, jog į atrankas ateina daug gražių mergaičių, bet daugelis jų gali pretenduoti į grožio konkursus, kur vertinamas moteriškumas, atletiškumas, apvalesnis veidas. Modeliai atrodo taip, kad ne visada kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus pasakys, kad tai – nežemiška gražuolė.
Egzistuoja tipažai, jie įdomesni, negu populiariai suvokiamas žodis „graži”.
Svarbi žmogaus iniciatyva
Bendraudama su Šarūnės mama, Meda neslėpė, kad merginas iš Šilutės į Vilnių pasikviesti sudėtinga – kelionės brangios. Todėl svarbi paties žmogaus iniciatyva, nes atlygis už darbą pradžioje vos gali padengti kelionių kaštus. Darbas dažniausiai vyksta sostinėje, retai Kaune ar Klaipėdoje.
„Image Group” naujokėms pirmiausia parenka mažiau atsakingus darbus, nereikalaujančius aukšto profesionalumo. Pavyzdžiui, demonstruojama jaunesnių dizainerių kūryba. Pirmoji fotosesija visada sudėtinga, kol nežinai, kaip ir kur pasisukti.
Šarūnė jau dalyvavo „Mados infekcijoje”, kuri yra kaip Lietuvos mados savaitė – dalyvauja daug agentūrų, ateina daug žmonių. Nors nepasisekė laimėti konkurso prizo – fotosesijos, bet ji džiaugiasi įgyta patirtimi. Pasak Medos, tik patirtis, o ne tariamos modelių mokyklos, išmoko, kaip eiti, rengtis.
Garsios manekenės ir modelių agentūros bendrasavininkės Julija ir Meda savo karjeras pradėjo 15 ir 14 metų.
„Savo praktika įrodėme, kad baigėme universitetus 29 metų ir gyvenimas dėl to nesugriuvo. Buvo laikas, kai turėjau galimybę dirbti modeliu, o paskui poreikiai keitėsi.
Mokyklą baigti būtina, o tolesnis studijavimas gali ir palaukti”, – įsitikinusi Meda.
Anot jos, visame pasaulyje jauni žmonės keliauja, nes iškart po vidurinės sunku suvokti, ko tu nori iš gyvenimo. Visai kitokios studijos, kai studijuoji tikrai žinodamas, kas domina, suprasdamas, kad tai – tavo kelias.
Baigus universitetą ateiti į modelių agentūrą jau vėlu. Galima dirbti Lietuvoje, bet tarptautiniu masteliu jau ne.
„Jeigu yra galimybė, kol esi jaunas, kodėl jos neišnaudoti? Kvailiausias dalykas, kai žmonės tiesiog atsisako galimybių dėl neaiškių tikslų ir po to gailisi”, – kalba agentūros atstovė.
Dabar Šarūnei – modelio karjeros pradžia, darbai Lietuvoje. Mergaitė nešioja briketus, tai irgi šiek tiek riboja. Ji palaiko ryšį su agentūra, kviečiama į festivalius.
Vėliau bus daromos nuotraukas, be kurių modelio darbas neįsivaizduojamas, ir agentūra siūlys ją užsienio agentūroms, kurios jau yra susidomėjusios, bet laukia tinkamo amžiaus – 16 metų.
Nepuoselėkite tuščių svajonių
„Svajoti galima, bet kartais tos svajonės pagrįstos, o kitos lieka tik svajonėmis. Todėl siūlome ateiti į atranką, nes mes neįskaudiname, o draugiškai patariame. Būtų džiugu, kad modelio karjeros siekis neperaugtų į maniją. Reikia objektyviai save įvertinti, nebijoti pasirodyti, sveikos kritikos. Jei nepasisekė vienoje agentūroje, galima bandyti kitoje. Svarbiausia – įsiklausyti, kas sakoma”, – aiškina Meda.
Ji pataria ne svajoti, o domėtis. Šalia modelio darbo yra ir dizainas, fotografija, vizažas, stilizavimas – sritys, kurios labai arti modelio. Net namuose galima ruoštis norimam darbui: galima pasiimti „Vogue” žurnalą, stebėti, kaip yra pozuojama.
To nereikia gėdytis, tai ne tuštybė, o tiesiog analizavimas.
Mergaitėms patariama gerai ištyrinėti savo veidą, net jei fotografuotų mama. Kiekvienas modelis žino savo rakursus, išmoksta valdyti mimiką, atpalaiduoti raumenis. Tai tokie dalykai, kuriuos perpranti, ilgą laiką žiūrėdamas į savo nuotraukas.
Iš gatvės – į elitą
Kristina Servaitė manekene būti nesvajojo, nepasitikėjo savimi ir paauglytėje nesijautė gražuolė – buvo aukšta, itin liekna, netradicinių veido bruožų. Mokykloje į ją berniukai nekreipdavo dėmesio.
Viskas pasikeitė, kai būdama 15 metų su mama nuvažiavo į jūros šventę. Ten ją, einančią gatve, užkalbino agentūros atstovai ir pasiūlė dalyvauti atrankoje. Po to sekė konkurso finalas, fotosesija ir galiausiai – pasiūlymas skristi į Maskvą, kur užgriuvo visiškai nauja patirtis.
Maskvoje K.Servaitė pamatė, kaip mados industrija verda viduje, ir galiausiai būdama tik 16 metų gavo kontraktą išvykti dirbti į mados Meka vadinamą Milaną.
„Esu dėkinga Šilutės pirmosios gimnazijos mokytojams, kurie man padėjo, manimi tikėjo ir leido mokytis”, – sako Kristina, vidurinę mokyklą baigusi eksternu. Kas kelis mėnesius ji grįždavo namo ir atsiskaitydavo, veždavosi vadovėlius į Milaną. Mergina dėjo daug pastangų ir baigė mokyklą aukščiausiais pažymiais, tuo nustebindama skeptiškai nusiteikusius pažįstamus.
Todėl dabar tvirtina, jog labai norint – viskas įmanoma. Išleisdami dukrą į Italiją šeima, ypač – tėtis, jaudinosi. Kristina jiems norėjo įrodyti, kad yra ne tik graži.
Milane atsivėrė visai kita erdvė, kuri, pasak Kristinos, suformavo jos charakterį, stilių, ten ji užaugo kaip žmogus, kaip mergina.
Darbas suteikė pasitikėjimo savimi ir supratimą, kad iki tol nevertintas jos išskirtinumas ir įdomūs veido bruožai čia yra garbinami.
Modelis tampa personažu
Gyvenimas merginai nebuvo vien tik rožėmis klotas, kaip dažnai mano aplinkiniai, žiūrėdami į gražias manekenių nuotraukas žurnaluose. 16-metė buvo apgyvendinta bute, vieną kartą nuvežta į agentūrą, jai į rankas įdavė miesto žemėlapį, sąrašą su atrankos vietomis ir laiku, kur ji turi nuvykti, ir palikta gyventi savarankiškai.
Didžiuliame mieste pirmą kartą teko važiuoti metro, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir patirti aršią konkurenciją, kai į vieną vietą susirenka apie 200 tokių pat gražių merginų, o užsakovai nori pasirinkti tik vieną…
K.Servaitė sako, jog ypač svarbus punktualumas, komunikabilumas, lankstumas, pasitikėjimas savimi.
„Ten – ne pasakų pasaulis”, – iliuzijas pradedančiosioms išsklaido Kristina. Aplink – daugybė pagundų, nemokamų kvietimų į vakarėlius, naujos pažintys. Jei nori būti geras modelis, turi išmokti atsiriboti, mąstyti ir nepulti aklai, nes papulti į tokį pramogų, alkoholio ir narkotikų liūną lengva, bet iš jo išsikapstyti sunku.
Vertinamas tas modelis, iš kurio veido galima daug ką padaryti makiažu, išgauti skirtingus charakterius. Svarbus darbas su fotografu, reikia mokėti įsiklausyti, ko prašoma, nes kiekvieną kartą keičiant drabužį, vizualiai pakeičiamas ir charakteris.
Tampama personažu, į kurio vaidmenį reikia įsijausti – perteikti jį fotografijoje ir ant podiumo.
Pasak Kristinos, kartais tai padaryti būna sunku, nes ateini su savomis nuotaikomis, mintimis, bet reikia išmokti nuo to atsiriboti. Dažnas klausimas Milane lietuvaitei: ar ji kilusi iš Japonijos, nes jos veidas turi rytietiškų bruožų.
Neretai užsieniečiams tekdavo aiškinti ne tik kur yra Lietuva, bet ir tai, kad ji jau nebepriklauso SSRS.
Tėtis nepažino dukters
Vėliau Kistina suprato, kad vien iš grožio soti nebus, todėl įstojo į universitetą Lietuvoje, į valstybės finansuojamą vietą. Norint ją išlaikyti, reikėjo daug mokytis, todėl gyventi Milane visą laiką buvo nebepatogu. Natūraliai mažėjo užsakymų užsienyje ir daugėjo Lietuvoje.
K.Servaitė yra dirbusi su visais šalies dizaineriais, garsiausiais fotografais, jos veidas puošė ne vieno žurnalo viršelį. Smagų atvejį ji prisimena su „Omnitel” reklama, kai plakatai su jos atvaizdu buvo plačiai paskleisti visoje Lietuvoje. Gatve ėjęs brolis su tėčiu pamatė reklaminį stendą ir negalėjo patikėti, kad tai jų Kristina.
Neseniai K.Servaitė fotografavosi žurnalo „Stilius plius” viršeliui. Viena nuotrauka buvo fotografuojama 4 valandas, nes stilistai niekaip nenusprendė, kokios spalvos turi būti lūpos, suknelė. Būna, kad per tiek laiko padaroma visa fotosesija. Fotosesijos dažniausiai labai varginančios, bet viską atperka galutinis rezultatas – nuotrauka.
Vaikščiojimas ant podiumo – dar kitas pojūtis, jam ruošiamasi visą dieną. Kaip ir kiekvienai merginai, dėmesys yra malonus. Visos nori būti pastebėtos ir pagirtos, todėl vaikštant podiumu pasitenkinimas atsiranda iš trumpos akimirkos, kada visi aplink tavimi žavisi.
Dabar K.Servaitė modeliu dirba tik retkarčiais. Pagrindinis jos darbas – tarptautinėje amerikiečių informacinių technologijų kompanijoje, skandinavų padalinyje Vilniuje. Ten jai visą dieną anglų kalba tenka bendrauti su klientais iš Danijos, Kristina atsakinga už įmonės techninę įrangą.
Kristinai – 26-eri, bet ji nė karto nedažė plaukų, o naudoti kosmetiką pradėjo tik 18 metų. Jaunoms merginoms ji norėtų patarti dar pasidžiaugti jaunyste, aklai nepulti dažytis ar vaikščioti į soliariumus, nealinti savo odos makiažu. Ypač – nesižavėti išpūstu „O lia lia” prekės ženklu ir „pupytėmis” su kilogramu pudros ant veido. Geriau ugdyti savo individualybę ir puoselėti save.
