1968 m. savo veiklą pradėjęs kaip etnografinis ansamblis, 1974 m. tapo Lietuvos liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupe. Tad neatsitiktinai prieš trejus metus ši, Mataičių teatrą pristatanti, paroda debiutavo Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Aristavėlės dvare.
1978 m. rugpjūčio 5 ir 6 dienomis Klojimo teatre buvo parodytas trupės pirmasis spektaklis „Scenos vaizdeliai“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus vienintelis Lietuvoje turi unikalią, Povilo ir Dalios Mataičių padovanotą spektaklio „Scenos vaizdeliai“ sceninių kostiumų kolekciją, kostiumų projektus, fotografijas, maketą, scenografijos detales, spektaklio vaizdo įrašus, afišas, programas.
Parodos lankytojai pamatys dailininkės D. Mataitienės sukurtus spektaklio sceninius kostiumus, kostiumų projektus. Patogiai įsitaisę, pasižiūrės spektaklio vaizdo įrašus ir patys galės įsiamžinti specialiai tam pritaikyto eksponato fone. Parodą papildo ir puošia fotomenininko Vaidoto Grigo „Scenos vaizdelių“ fotografijos.
„Scenos vaizdeliai“ – tai spektaklis-koncertas iš lietuvių dramaturgijos ir muzikos pradininkų kūrybos. D. Mataitienė yra sakiusi: „Nenorėjome apsiriboti vien šokiais ir dainomis. Knietėjo paliesti ir kitokią liaudies kūrybą“. Klojimo teatras gimė į muziejų iš Utenos rajono Kirdeikių kaimo atgabenus seną aukštaičių klojimą. Anot jos, klojimo erdvė, medžio ir javų kvapas tarytum įkvėpė senovinių vaidinimų teatro ieškojimams.
Povilas Mataitis pasakojęs, kad „Scenos vaizdeliais“ pradėdami Klojimo teatre pirmuosius pasirodymus, sklaidydami nuo laiko pageltusius meninės kūrybos puslapius, kartu su žiūrovais norėję nusikelti į XX a. pradžios lietuviškų vakarų laikus. Nusikėlę į praeitį, jie norėję „išgirsti nors tolimą, tačiau nuoširdų estetinių ir etinių idealų aidą.“
„Scenos vaizdelių“ pirmoje dalyje skamba Miko Petrausko kūriniai, širdingai liejasi graudūs Antano Vienažindžio žodžiai, Adomo Mickevičiaus posmai, Stanislavo Moniuškos muzika. Antroji dalis sudaryta iš liaudiškų istorijėlių, paremtų folkloru. Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės monologas „Najiesi – nedėktuosi arba Selekcėjė kaštuons dakts“ – žemaitiško humoro ir išminties pynė lietuvių liaudies pasakų motyvais. Gyvasis paveikslas „Jis ir Ji“– prologas į Vaižganto ,,Negryną sąžinę“, kaimo turtuolės ,,sausų ašarų dramą“. Vaizdeliai „Gatvė“ ir „Žemės ar moteries“ – pamokanti seno jaunikio piršlybų istorija.
D. Mataitienės scenovaizdis išradingas, atskleidžiantis liaudiškojo meno grožį, turintis simbolinę prasmę. Scena puošniai išdabinta spalvingomis gėlėmis, vainikais, pintais paukščiais, apšviesta senoviniais žibintais. Vidury Klojimo scenos – ratas, nuo gilios senovės vadinamas ruzvelkiu. Ant jo pasodinta neišpasakytai didelė iš karklo vytelių nupinta Morė, vieną ranką iškėlusi taip, lyg reikalautų iš mūsų suklusti.
Parodos rengėjai: kuratorė Janina Armonaitė, menotyrininkė Ina Dringelytė, dailininkė, architektė Neringa Norvaišaitė, fotografas Vaidotas Grigas.
Paroda veiks iki lapkričio 30 dienos.