UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla, o Kovo 16-oji paskelbta Knygnešio diena. Tai žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena.
Švėkšniškiai žino 20 pavardžių
Knygnešių keliai ėjo ir per Švėkšną. Švėkšniškiai mini dvi dešimtis pavardžių. Knygnešiai – ypatinga Lietuvos kultūros istorijos vaga, prieš šimtmetį išarta ne kaip nors, bet su ypatinga meile, išreikšta ypatingu būdu, ypatingomis istorinėmis sąlygomis. Nėra abejonių, kad istorinis spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis laikotarpis, išauginęs draudžiamąją spaudą, paskatino naujos kartos knygnešių arba draudžiamosios spaudos gabentojų per sieną į krašto gilumą ir jos platintojų atsiradimą.
Palaimintas žodi, lietuviškasis, vargo gryčiose, pažinimo šviesoje neštas Simono Daukanto knygose… Ar tinkamai tave mes rašome? Ar tinkamai tave tariame? Didžiuokimės, kad dar vis šio sudėtingo laikmečio fone tebečiurlena lietuviškasis žodis upėmis ir upeliais per visą Lietuvą, auga ir bujoja kaip medis ir lietuviškose knygose lig šiolei gyvena jo dvasia.
Renginys – po 2 metų pertraukos
Po dviejų metų pertraukos švėkšniškiai vėl gyvai rinkosi į ilgamete tradicija tapusį renginį – Knygnešio dieną – prisimenant savuosius knygnešius ir pagerbiant lietuviškąjį žodį. Knygnešio diena Švėkšnoje minima nuo 2003 metų.
Renginį eilėraščių posmais pradėjo jauniausi dalyviai – Saulės gimnazijos pirmokai Augustas Šakalys, Amelija ir Adomas Girskiai.
Saulėtas, pavasariškas, apipintas eilėmis „Tėviškės” draugijos organizuotas Knygnešio dienos minėjimas Švėkšnoje prie dailininko Vytauto Bliūdžiaus sukurto koplytstulpio Knygnešiams sukvietė didelį būrį įvairaus amžiaus žmonių, atvyko ir šilutiškių.
„Iki širdies gelmių graudu išgirsti jų vardus: Balčėnas, Rugis, Freitikas ar Bliūdžius, Daukšys ir Kavaliauskas, Merliūnas, Jucius, Ona Jucienė, Pupšaitė Marijona. O kiek dar jų istorija sena uždengus užmaršties skara išduoti pavardžių nenori…“ – skambėjo draugijos narės, mokytojos Ramutės Zagurskienės eilės.
Apie savo senelį, knygnešystę ir studijų metų prisiminimus pasakojo šilutiškė mokytoja Irena Arlauskienė, o švėkšniškis Domas Merliūnas – apie savo prosenelį knygnešį.
Poezijos posmais prabilo mokytoja Nijolė ir viešnia iš Šilutės Aldona. Švėkšnos muziejininkė Monika savo pasakojimu nukėlė į istorinę praeitį, į tą tolimą laikmetį, kai lietuviškos raidės švietė kaip žvaigždės, o širdys džiaugėsi už skausmą jas pirkę. „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasvita skaitė M. K. Čiurlionio mintis apie meilę gimtinei, kalbai, žmogui.
Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, užbaigęs ir apibendrinęs kalbėjusiųjų mintis, ragino didžiuotis savo gimtinės istorija, savo ištakomis, gimtąja kalba ir knygnešiais – tauriausiais žmonėmis, vertais didžiausios pagarbos. Paliudydamas tai, kas buvo visų pasakyta, uždegė ir padėjo atminimo žvakutę prie Knygnešių koplytstulpio miestelio centre.
Pasak švėkšniškių „Tėviškės“ draugijos pirmininkės V. Astrauskienės, šio minėjimo organizatorės, kiekvienas kalbėjusysis privalo grįžti namo nešinas knyga – kaip simboliu, todėl kiekvienam buvo dovanota paties išsirinkta knyga.