Rugpjūčio 1-ąją sukanka lygiai 100 metų nuo Didžiojo karo pradžios (jis prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 1 d.). Šitaip iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas Pirmasis pasaulinis karas.
Mūsų krašte šis karas dar buvo vadinamas Svieto karu, nes iš tikrųjų į karą pirmą kartą istorijoje įsitraukė daugiau negu 25-ios valstybės su savo kolonijomis – vos ne visas „svietas“.
Iki tol pasaulis dar nebuvo patyręs tokio žudikiško karo. Iki jo pabaigos, 1918 m. lapkričio 1 d., žuvo daugiau kaip 12 mln. žmonių. O kiek dar sužeistų žmonių, suluošintų likimų…
Bendrą informaciją apie šį karą galime rasti interneto erdvėse, tačiau kas gi vyko mūsų krašte, konkrečiai – Šilokarčemos apskrityje? Kokie paminklai ir ženklai primena mums Pirmąjį pasaulinį karą? Mums, čia gyvenantiems, reikėtų žinoti vietos istoriją, vadinamą lokalia istorija.
Rugpjūčio pabaigoje Šilutės muziejaus muziejininkas Ignas Giniotis muziejuje pristatys parodą, skirtą šiai liūdnai istorinei datai pažymėti.
„Skubinosi prie ginklų savo tėviškę apginti“
Šilokarčemos apskritis buvo viena iš Rytų Prūsijos apskričių, o Rytų Prūsija buvo vienintelė Vokietijos provincija, kurios gyventojai tiesiogiai patyrė šio karo baisumus, nes karo veiksmai vyko jos teritorijoje. Tuo tarpu Vakarų frontas iš pat pradžių vyko Vakarų Europos šalių teritorijose.
Vokietijai 1914 m. rugpjūčio 1 d. paskelbus karą Rusijai, buvo paskelbta ir visuotinė mobilizacija. Šilokarčemos (Heydekrug) apskrities atsargos kareiviai ir savanoriai per Rusnę vandens keliu vyko į Labguvą, kiti vyko Nemunu arba siauruoju geležinkeliu per Šuderaičius ir Kaukėnus į Tilžę.
To meto spauda rašė: „Laukininks atstojo nu dalgio, nu šakės, grėblio ir plūgo, mėsininks ir kupčius – nu savo darbo stalo, ir pulkai fabrikų darbininkų bei kalnakasių skubinosi prie ginklų savo tėviškę apginti. Niekas nemislijo, kad tas karas teip ilgai truks“ (1920 m. kalendorius).
Sunku pasakyti, ką jautė paprastas žmogus, eidamas į karą, tačiau sprendžiant iš daugybės nuotraukų, kurios saugomos Šilutės muziejaus saugyklose, straipsnių to meto kalendoriuose ir laikraščiuose, apskrities gyventojai nevengė kariuomenės ir jautė pareigą ginti savo kraštą. Bent tuo žmonės buvo tikinami.
Šilokarčemos apskritis kentėjo nuo rusų kariuomenės
Vokietijai kariaujant Vakarų fronte, rugpjūčio 2 d. Rusijos kariuomenė peržengė Vokietijos sieną Rytų Prūsijos provincijoje. Šilokarčemos apskrityje apie 300 rusų karių ties Žemaitkiemiu ir Kukoraičiais (dabartinė Saugų seniūnijos teritorija – redakcijos pastaba) perkirto Tilžės – Klaipėdos geležinkelį ir plentą. Kariai ardė bėgius, daužė ir gadino stotis, kad sutrukdyti eismą į Klaipėdą. Rugsėjo 4d. rusų kariai įsiveržė į Šilokarčemos apskrities pasienio kaimą Ramučius, Virkytuose sudegino 16 gyvenamųjų namų ir 28 ūkinius pastatus.
Kilo didelė panika, daugelis žmonių bėgo į Rusnę bei kitas gyvenvietes prie marių, slėpėsi pelkėse ir durpynuose. Į Rusnę buvo persikėlusi net Šilokarčemos apskrities valdyba. Tačiau jau rugsėjo mėnesį valyba grįžo atgal, o Rusnėje buvo palikta tik valdybos kasa.
Gyventojai kiek nurimo tik tada, kai rugpjūčio 6 d. į Šilokarčemos apskritį iš Tilžės atvyko II atsargos batalionas, kuriam vadovavo kapitonas von Lenski ir vyr. leitenantas Klemkies. Batalionas apsistojo Rusnėje, Atmatos ir Skirvytės santakos kampe, bei Brioniškyje. Išsikasė apkasus ir laukė rusų kariuomenės puolimo.
Tačiau tuo metu Žemaičių Naumiestyje (tuo metu miestelis vadinosi Aleksandrovsk) buvo tik vienas carinės Rusijos kariuomenės batalionas, tad Šilokarčemos apskrities pasienyje vyko pavieniai išpuoliai, kurių metu buvo deginami namai ir žmonės tremiami į Rusiją. Tuo metu buvo ištremta ir spaustuvininko Martyno Jankaus šeima.
Klaipėda ir Tilžė, nors ir neilgam, tačiau buvo užimtos rusų kariuomenės, Šilokarčema tokio likimo išvengė.
Šilokarčemoje atsirado Mažasis Liubekas
Šilokarčemos apskrities viršininkas dr.Petersas, labai gerbiamas gyventojų už jo rūpinimąsi apskrities gerove (jo vadovavimo metu buvo pastatytas tiltas per Atmatą, Šilokarčemoje įrengtas uostas), pradėjo tarnybą kariuomenėje ir daugiau nebegrįžo į apskritį.
Karo metais laikinai vadovavimą apskrities tarybai perėmė Lapynų dvaro savininkas Hahn, vėliau apskrities viršininku tapo dr. Fuhrmann iš Gumbinės. Jam vadovaujant, dar karo metais (1917), Liubeko miestas tapo Šilokarčemos apskrities partneriu. Šis miestas surinko 95 000 markių karo nuostoliams Šilokarčemos apskrityje padengti.
Pusė šių pinigų buvo skirta nedidelei gyvenvietei Šilokarčemoje, pavadintai Mažasis Liubekas (Klein Liubeck), įkurti. Tai buvo nedidelių namų kvartalas, skirtas šeimoms netekusioms turto ir savo namų. Tokia pagalba Prūsijos provincijos miestams ir miesteliams sunkiais karo ir pokario metais, didžiųjų miestų bendruomenių iniciatyva, išplito visoje to meto Vokietijoje.
Ši pagalba buvo lyg ir padėka, nes apskrities ūkininkai labai daug prisidėjo tiekiant maisto produktus didiesiems Vokietijos miestams, kuriuose karo metais labai trūko maisto. Štai kokią statistiką randame literatūroje: „1917 m. 5 000, 1918 m. dar 4 000 jaučių priduota valstybei. Veršiukų priduotų į skerdyklas skaičius per du metus siekė 3200, kiaulių 1500. Kasmet 10 000 centnerių žuvies buvo išsiunčiama Karaliaučiui, Berlynui ir Bratislavai (Breslau)“.
Po karo atsirado Klaipėdos kraštas
Rusijos kariuomenė 1914 m. rugpjūčio 26 d. užėmė Tilžę, tačiau rugsėjo 12 d. Tilžė buvo jau išvaduota. 1915 metų vasario mėnesį ties Katyčiais ir Taurage carinė armija buvo nustumta už Prūsijos sienos, atkariauti Natkiškiai.
1915 m. kovo 17 d., pirmą valandą nakties, į Šilokarčemą (Šilutę) įžygiavo generolo barono von Esebeck vadovaujama brigada, tad Šilokarčemos apskričiai nebegrėsė pavojus.
Pailsėjęs batalionas, turintis 6 kuopas, 12 sunkiųjų kulkosvaidžių ir 4 patrankas, buvo prijungtas prie 23-iojo atsargos pėstininkų pulko ir balandžio 25 d. išžygiavo į Rytų frontą, dalyvavo kautynėse prie Dubysos, Smurgainių ir pagaliau atsidūrė prie Pastovių (į rytus nuo Švenčionių, dab. Vitebsko sr.).
Pirmasis pasaulinis karas baigėsi taikos sutartimi, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Paryžiaus Versalio rūmuose. Pagal sutartį Vokietija neteko 70 tūkstančių kvadratinių metrų teritorijos. Toje teritorijoje buvo ir žemės Rytų Prūsijos provincijoje, į šiaurę nuo Nemuno. Jos buvo 
pavestos valdyti Tautų Sąjungai. Tuo metu ši teritorija buvo pavadinta Klaipėdos kraštu.
Žuvusiųjų sąrašai – bažnyčiose
Neturime statistikos, kiek karių iš Šilokarčemos apskrities žuvo pirmajame pasauliniame. Anksčiau juos būtų buvę įmanoma suskaičiuoti, nes visame krašte evangelikų liuteronų bažnyčiose, pagerbiant parapijiečius karius, buvo kabinamos lentos su žuvusių karių sąrašais. Tačiau sąrašai išliko tik tose bažnyčiose, kurios sovietmečiu nebuvo paverstos sandėliais, sporto salėmis ir kt.
Seniausios dvi atminimo lentos žuvusiems parapijos gyventojams yra Kintų parapijos namuose, kur šiuo metu laikomos evangelikų liuteronų pamaldos. Šias lentas išsaugojo Šilutės muziejus ir po Nepriklausomybės paskelbimo grąžino parapijai.
Tai autentiškos krašto istorijos liudininkės. Jose surašyti Kintų parapijos gyventojai, žuvę dar Vokietijos vienijimo karuose: 1812 m. Prūsijos – Prancūzijos kare, 1866 m. Austrijos – Prūsijos ir 1870-1871 m. Prūsijos – Prancūzijos karuose. Tai rodo, jog žuvusių atminimo įamžinimas Rytų Prūsijoje bažnyčiose buvo labai sena tradicija.
Šias lentas būtina restauruoti ir atlikti istorinį tyrimą, nes raidės – jau labai išblukusios ir vietomis neįmanoma įskaityti pavardes.
Sovietų valdžia daužė paminklus
Greta tradicinio pagerbimo parapijų bažnyčiose, Pirmajame pasauliniame kare žuvusių karių įamžinimas Rytų Prūsijoje buvo organizuojamas provincijos mastu – buvo statomi paminklai. Tuojau po karo buvo sudarytas Rytų Prūsijos provincijos karių pagerbimo komitetas, kurio pirmininkas buvo architektas prof. May. Daugelį paminklų jis pats ir projektavo.
Šilutės muziejus kasmetinės ekspedicijos metu nufotografavo Piktupėnuose išlikusį postamentą. Tenai buvo sudaužytos tik postamente įmūrytos stiklinės lentos su žuvusiųjų Piktupėnų parapijos gyventojų pavardėmis. Šį vandalizmo aktą galima traktuoti kaip chuliganizmą.
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Piktupėnų kaimo gyventojų rūpesčiu stiklo šukės buvo surinktos ir įmūrytos toje pačioje vietoje, kur ir buvo iki sudaužymo.
Parapijiečiams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare, ir Kintų parapija pastatė gražų paminklą – postamentą, kuris, vietinės gyventojos Erikos Rudmokienės pasakojimu, buvęs lygiai toks, koks šiuo metu dar tebestovi Piktupėnuose. Po Antrojo pasaulinio karo, sovietinių valdininkų įsakymu, paminklas Kintuose buvo tiesiog vietinių gyventojų akyse daužomas, trupinamas traktoriumi. O juk šiame paminkle buvo iškalti senųjų kintiškių tėvų ir senelių vardai. Paminklas buvo pastatytas iš bendruomenės lėšų.
Taigi Kintai neteko labai įspūdingo paveldo objekto, menančio Pirmąjį pasaulinį karą ir jame savo galvas padėjusius jaunus žmones iš Kintų parapijos.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”