Baltoji kielė, mažutis, nebaikštus paukštelis, savaitgalį bėgiojo apšalusia Kuršių marių pakrante, tarp apledėjusių Ventės rago molo akmenų ir lesiojo užtiktus trupinėlius sąnašose tarp sraigių kiautų. Kapsėjo snapeliu ir tarp retų ledo lyčių, kurias laužė ir į krantą vertė nusekusių marių srovės.
„Šis vaizdas ir mane nustebino, baltoji kielė gruodžio mėnesį jau turėtų būti gerokai piečiau nuo Lietuvos pasitraukusi, o ši nenori palikti mūsų kranto, nors tu ką. Nors praėjusią savaitę kelias paras naktimis smarkiai šalo, nuo savaitės vidurio marias ledas
sukaustė“, – sakė Ventės rago ornitologas Vytautas Eigirdas.
Kol nebuvo spustelėjęs šaltis, lapkričio pabaigoje į ornitologų tinklus buvo pakliuvusios trys baltosios kielės, jas V.Eigirdas apžiedavo ir paleido. Ir daugiau nebematė. O ši – lyg būtų nuo savo migracijos ciklo atsilikusi. Straksi, lekioja, lesioja ir netraukia į Pietus. Gal sparnelis silpnas? O gal jaučia, kad gruodis gali būti šiemet taip pat šiltesnis, kaip ir vėlyvojo rudens mėnesniai?
Sinoptikai jau paskelbė išankstines prognozes, o jos – kaip tik tokios.
V.Eigirdas, stebėdamas paukščius prie Kuršių marių, šiomis dienomis matė dar kelis kitus vėlyvus svečius – tris geltonsnapius čivylius ir du paprastuosius varnėnus. Ir jiems žiemiški orai buvo nė motais.
Kelias dienas pašalus, Kuršių marias padengė ledas, bet po atšilimo iš jo liko tik ižas. O virš marių vienas po kito sklendžia ir leidžiasi pulkai paukščių. Antys klykuolės, gulbės giesmininkės ir nebylės, didieji ir mažieji dančiasnapiai, balnuotieji, sidabriniai ir paprastieji kirai, jūriniai ereliai…
Visiems reikia mitybos vietų, tad virš vandens – sparnų šnaresys, klyksmai ir peštynės. Pulkai sparnuočių duodasi, ieškodami kur nusileisti ir saugiai išgyventi.
Nemuno žiotyse telkiasi didžiausios gulbių giesmininkių sankaupos. Šimtai jų rypauja, net visa Kniaupo įlanka aidi, lyg būtų pavasaris, ne gruodžio pradžia. Balsų rapsodijas vėjas neša tolyn, į kitą marių krantą, link Nidos.