Joninių vainikas, gėlės ir linkėjimai šįkart skirti jubiliejinį gimtadienį švenčiančiai Albinai. Draugų valiavimą pasigavo upės tėkmė ir, šnarindama pakrančių nendres nunešė į marias – į simbolinius ilgo ir gražaus gyvenimo vandenis…
Būna gimtadienių, kurie prabėga prie gausaus stalo, su skambiais tostais, garsiom šnekom ir dainomis. Šis buvo kitoks – ir jubiliejus, ir bendraminčių susitikimas. Prisiminėm būtinus darbus, liūdnus bei juokingus nutikimus karantino metu, tačiau visus vienijo ypatinga popietės dvasia. Lyg kas būtų jaukią erdvę pripildęs gerumo dvasios – gal ugnies lauko židinyje (simbolinis Joninių laužas) spragsėjimas? Ugnis, kaip visa apšviečianti, gyvastį kelianti jėga, gal milžiniškos lauko gėlių puokštės – Žemės ir Dangaus jungties galia, paparčio žiedo – kiekvieno kelionės į save šią naktį paslaptis liejosi iš erdvės, prijaukintos nepaprasto šeimininkų nuoširdumo ir gyvenimo pojūčio tikrumo. Tai buvo nepakartojamos akimirkos, papildytos literačių Birutės, Irenos ir Vidos poezijos, subtilios Tatjanos muzikos, romansų, pasikalbėjimo.
Tokį vakarą prisimenama tai, ką sužinojome iš tėvų ar senelių apie senovines apeigas ir burtus. Burtus, kurie buvo praktikuojami ir šio krašto jaunimo, ypač merginų: maudymąsi rasoje, vainikų mėtymą ant eglės šakų, laimės spėjimą pagal ant stogo metamos puokštės kryptį. Su Joninių metu sutampa dar vienas paprotys – bijūno žinia. Gražus tas darželio augalas, įspūdingi žiedai ir kvapas.
Bet anais laikais, jei sodyboje būdavo netekėjusi mergina, ji neleisdavo bijūnui, pasodintam prie verandos pražįsti – nuskindavo visus žiedų bumbuliukus. Bet, jei būdavo nužiūrėjusi vaikiną, leisdavo pražysti vienui vienam žiedeliui. Truputį šone, kad ne visi pastebėtų. Eidama sekmadienį į bažnyčią tą žiedą nuskindavo ir atsinešdavo. Irgi slapta. Padabodavo, kada patinkantis vaikinas eidavo pro bažnyčios duris į vidų, lyg užkliūdama, lyg pastūmėta įbrukdavo nužiūrėtajam į ranką. Oi kaip drebėdavo mergaitės širdis, laukiant pamaldų pabaigos. Jei po visam pamatydavo savo bijūną paliktą šventoriuje, vadinasi, tam berneliui ji visai nerūpi. Skaudu, bet aišku, kad vilčių nepuoselėk. Bet jei bernelis neskubėdavo su visais greičiau namo eiti, jei jo švarko ar marškinių kilpoje tas bijūnėlis švytėjo, mergaitė ne tik prasidžiugdavo, bet ir palengva takeliais stengėsi namo viena pareiti: žinojo, kad bus kas ją pasivys, su kuo apie Joninių laužą šoks. Mokėjo mūsų senoliai gražiai ir išmintingai elgtis: nei kito, nei savęs pažeminti nenorėjo.
Grįžome namo pašviesėję, pasibuvę žolynų ir lakštingalų saloje, nešdamiesi Joninių džiaugsmą.