“Pats nepajutau kaip užkopiau į 90 metrų aukščio kalną, nuo kurio viskas gerai į praeitį matyti: ir prieškaris, ir karo metai, ir pokaris. O žiūrint į ateitį nieko nesimato, tik rūkas“, – minėdamas savo 90 metų jubiliejų sakė šalyje garsus kraštietis Petras Čeliauskas.
Daug savo krašto ir Lietuvos labui nuveikusį kraštietį galima pristatyti kaip žymų Lietuvos pedagogą, kraštotyrininką, muziejininką, esperantininką, žodynininką, vertėją, redaktorių, istoriką, publicistą.
Ši legendinė asmenybė gyvena, dirbo ir kuria Švėkšnos miestelyje, kuris jam mielas ir savitas, jo nepaviliojo didmiesčiai. Garbaus jubiliejaus proga P. Čeliauską sveikino gausus būrys Švėkšnos bendruomenės narių – buvusių mokinių, kolegų, įvairių organizacijų atstovų.
Žymus esperantininkas
Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas Povilas Jegorovas parengė išsamų straipsnį apie visų gerbiamą švėkšniškį. Jis rašo, kad P. Čeliauskas gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, Švėkšnos valsčiuje. Jau 1939 m. būdamas 10-metis, vaikų žurnale “Šaltinėlis” jis susipažino su tarptautine esperanto kalba. Bet atėjo 1940 metai, Lietuva buvo okupuota, o esperanto kalba tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo uždrausta.
Baigęs Švėkšnos gimnaziją, atitarnavęs sovietų armijoje, baigęs pedagogikos studijas P. Čeliauskas iki pat užtarnauto poilsio, 45 metus, dirbo matematikos, braižybos ir astronomijos mokytoju Švėkšnoje. 17 metų buvo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju.
Tačiau užtarnautas poilsis jo gyvenime yra tik sąlyginė sąvoka, jam poilsis yra vieno darbo pakeitimas kitu. Pasak P. Jegorovo, jis gyvenime turėjo ir tebeturi dvi didžiules aistras: gimtąją Švėkšną ir esperanto kalbą. Ir vienoje ir kitoje srityje jis nuveikė vienam asmeniui sunkiai įveikiamus didžiulius darbus.
Po Stalino mirties, apie 1956 metus Tarybų Sąjungoje prasidėjo šioks toks atšilimas, spaudoje kartais galima buvo pamatyti žodį „esperanto“. Tuomet P. Čeliauskas prisiminė savo vaikystės susidomėjimą šia kalba, savarankiškai ją išmoko ir tuoj pat įsitraukė į aktyvią esperantininkų veiklą – prenumeravo spaudą esperanto kalba, kaupė biblioteką šia kalba, pradėjo dalyvauti esperantininkų renginiuose, pvz. nuo 1975 m. Baltijos esperantininkų stovyklose ir kitur.
„Labiausiai jį traukė literatūra, vertimai, redagavimas. Tam, kad pramuštume geležinę uždangą leidybai esperanto kalba po daugelio metų kryptingo darbo 1986 m. „Vagoje“ bendromis jėgomis pagaliau pavyko išleisti P. Čeliausko meistriškai išverstą Eduardo Mieželaičio „Žmogų“. Taip prasidėjo jo aktyvi ir produktyvi literatūrinė vėikla“, – rašo Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas.
2009 metais P. Čeliausko 80-mečio proga Lietuvos esperantininkų sąjunga išleido kapitalinį leidinį „El mia Esperanta skatolo“ („Iš mano esperantiškos dėžutės“), į kurią pateko atskiromis knygomis neišleisti jo vertimai ir straipsnių esperantiška bei lietuviška tematika rinkinys.
Per 20 metų P. Čeliauskas praleido prie savo darbo stalo sudarydamas plačiausią Lietuvoje „Didijį lietuvių-esperanto kalbų žodyną” (816 psl.), kurį pernai išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę P. Čeliauskas dalyvavo 8-iuose pasauliniuose esperantininkų kongresuose įvairiose šalyse.
P. Čeliauskas yra pripažintas tarptautiniu mastu. 1997 m. jis gavo tarptautinę Grabovskio premiją, o 1999 m. išrinktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos garbės nariu. Jis yra vienas iš trijų visų laikų Lietuvos esperantininkų, kurie įeina į pasaulinę žymiausių esperantininkų enciklopediją.
Sveikino visa bendruomenė
Norinčiųjų pasveikinti P. Čeliauską su garbiu jubiliejumi prisirinko pilna Švėkšnos seniūnijos salė. Buvo čia ir rajono meras Vytautas Laurinaitis, Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos, „Tėviškės“ draugijos nariai, muziejaus, Tradicinių amato centro, asociacijos „Švėkšnos sambūris“ atstovai, taip pat buvę kolegos, mokiniai. Švėkšniškiai gerbiamam jubiliatui dėkojo už indėlį Švėkšnos kraštui, Lietuvai, linkėjo sveikatos ir energijos įgyvendinti sugalvotas idėjas.
„Yra žmonių, kurie aukoja savo gyvenimą vardan kitų laimės, aukoja savo gražiausius metus, kad būtų bendruomenėje saugu ir jauku gyventi, aukoja savo laiką, kurdami istoriją, puoselėdami savo kraštą. Džiugu, kad mūsų bendruomenėje yra toks žmogus, mūsų Petras, kurį labai gerai mes visi žinome“, – sveikino seniūnas A. Šeputis. Anot jo, P. Čeliauskas buvo tarsi pirmasis „google“ paieškos šaltinis. Kai dar nebuvo interneto, o reikėjo visokių istorinių faktų iš Švėkšnos, visada skambindavo mokytojui ir jis arba atnešdavo informaciją raštu, arba išsamiai papasakodavo.
„Visa savivaldybė džiaugiasi, kad gyvenate Švėkšnoje, kad atlikote daug darbų, kad neiškeitėte šio miestelio į kitą Lietuvos kraštą. Dėkojame už jūsų veiklą – kraštotyrinę, istorinę, sąjūdžio, – kur jūs viską suspėjote ir daug nuveikėte. Geros sveikatos, gražių dienų, bendruomenės dėmesio“, – P. Čeliauskui linkėjo meras V. Laurinaitis,
„Iš pirmo mūsų pokalbio draugiškai sutarėme ir jūs man palikote didelį įspūdį. Jūs esate kaip tėvas, nors savo vaikų ir neturėjote. Žmogus šeimoje gyvendamas nori savo vaikams perduoti patyrimą, informaciją, gėrį, o jūs tėvišką globą visiems perduodate per knygą, susitikimus. Skaitant jūsų surinktas istorijas, jūs kaip tėvas skleidžiate gėrį, džiaugsmą. Linkiu jums stiprybės, Dievo palaimos, šviesios energijos“, – linkėjo klebonas J. Meškauskas.
Švėkšnos muziejininkė M. Žąsytienė sakė, kad nors jai neteko mokytis pas P. Čeliauską, jis buvo jai mokytoju. Tai žmogus, kuriam galima paskambinti bet kada, pasitarti. M. Žąsytienė sveikino jį ir su Švėkšnos muziejaus 50-mečiu, ir „Saulės“ gimnazijos 100-mečiu.
Siūlė pagerbti gydytoją J. Rugį
P. Čeliauskas sakė, kad yra sujaudintas ir dėkingas visiems, kurie pagerbė jį savo apsilankymu.
„Taip susiklostė, kad visas mano gyvenimas surištas su Švėkšna, čia 1941 m. atėjau į pirmąją gimnazijos klasę. Kai baigiau pedagoginį institutą, turėjau progą išvažiuoti į Klaipėdą dirbti mokytoju, bet aš nemėgstu didelių miestų, man užtenka Švėkšnos. Taip ir pasilikau“, – kalbėjo jubiliatas.
Anot jo, pastaraisiais metais švenčiame daug šimtmečių – Lietuvos, birželį minėsime Švėkšnos gimnazijos sukaktį, tačiau yra dar vienas svarbus jubiliejus. Šį rudenį sukanka 100 metų nuo gydytojo Juozapo Rugio mirties. Anot P. Čeliausko, šio žmogaus niekas iš gyvųjų jau nebeprisimena, bet jis Švėkšnoje buvo labai garsus, kaip ir Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Šaulys. 30 metų J. Rugys gydė žmones, bet užsiėmė ir kita veikla: jis buvo knygnešių organizatorius, Švėkšną pasirinkęs kaip tuometinį pasienio miestelį. Jis padėdavo žmonėms, kuriems reikėjo bėgti iš Rusijos į užsienį, sušelpdamas juos.
P. Čeliauskas išsakė mintį, kad J. Rugio mirties šimtmetis turėtų būti pagerbtas, prie namo, kur jis gyveno, turėtų būti pritvirtinta atminimo lenta. Jis taip pat parašė knygelę apie šį žmogų, surinkęs informaciją iš kitų šaltinių. Netrukus ji turėtų išvysti dienos šviesą.