„Lietuvos vidaus vandenyse sugaunama per tūkstantį tonų žuvies – tai yra indelis silkės arba dvi skardinės šprotų vienam gyventojui. Žmonės ir turėtų rinktis Baltijos jūroje sugaunamą strimelę ar šprotus, nes šių rūšių populiacijai grėsmė nekyla“, – siūlo ministras.
Pagal Žuvų bendrijos dydžio ir Žuvų bendrijos trofinius indeksus, šių vandens gyvūnų populiacijų būklė Lietuvos priekrantėje vertintina kaip bloga. Pernai vidaus vandenyse komerciškai sužvejota kiek daugiau nei įprastai – apie 1300 tonų žuvies, nes žiemos mėnesiais Kuršių marioms nepasidengus ledu žvejybai išsilaikė patogios sąlygos.
Šalyje komercine žvejyba užsiima apie 100 įmonių, pusšimtis jų veikia Kuršių mariose. Nuo 2013 m. verslinė žvejyba nebegalima Kauno mariose ir Kruonio HAE. Nuo 2015 m. ežeruose leidžiama žvejoti tik seliavas ir stinteles.
Vidaus vandenų žuvies verslas yra remiamas iškastinio kuro lengvatomis: pavyzdžiui, vienam 500 m ilgio tinklui valstybė skiria 2,7 tūkst. litrų beakcizio kuro, vienai vietai arba tonai – 270 litrų. „Lengvata skiriama nepaisant sugautos žuvies kiekio arba žvejybos intensyvumo. Tai nėra tvari kompensacija, juolab kad šią kadenciją atsisakysime visų iškastinio kuro subsidijų“, – teigia Simonas Gentvilas.
Mėgėjų žvejyba, kuria šalyje užsiima apie 170 tūkst. gyventojų, sukuria didesnę vertę negu verslinė žvejyba. Pavyzdžiui, pagal airių mokslininkų studiją, mėgėjo sugauta lašiša sukuria 25,5 karto didesnę vertę negu verslininko. Be to, Lietuvoje vien mokesčio žuvų ištekliams atkurti ir saugoti už tą patį sugautos žuvies kiekį žvejai mėgėjai sumoka iki 20 kartų daugiau.
„Ypač nelaimingas ungurio likimas – valstybė ES lėšomis kasmet įveisia pusantro milijono unguriukų. Žvejai pernai oficialiai sugavo 2,76 t ungurių, tačiau laimikio nauda valstybės biudžetui ir vartotojui yra beveik neregima“, – atkreipia dėmesį ministras.
Vidaus vandenyse sugaunama mažiau nei 1 proc. viso šalies žvejų laimikio. Lietuva importuoja daugiau nei 100 tūkst. tonų žuvies, perdirba ir eksportuoja analogišką kiekį. „Aplinkos ministerijos siunčiamas signalas vietinius išteklius apdorojančioms įmonėms – laikas investuoti į sausumos akvakultūrą“, – teigia Simonas Gentvilas.
Pasaulyje apie pusė šviežios žuvies maistui išgaunama ne žvejojant, o auginant akvakultūrose. Pagal dabartinės Vyriausybės programą, akvakultūra taps pagrindiniu apsirūpinimo žuvimi šaltiniu ir Lietuvoje, uždraudžiant verslinę žvejybą, išskyrus kelias išimtis. „Žinoma, tai neliečia lietuviškos virtuvės atributo ir pagrindinės rūšies lentynose – importuojamos arba baltiškosios silkės“, – atkreipia dėmesį ministras.
Dėl konkretaus komercinės žvejybos modelio pavasarį turės apsispręsti Seimas. Reaguodamas į senkančius žuvies išteklius ir remdamasis mokslininkų rekomendacijomis, Simonas Gentvilas savo pasiūlymus Žuvininkystės įstatymo projektui teikė dar pernai liepą.