„Paukščių sugrįžimas – tai gamtos atgimimo ženklas, o mūsų pareiga – pasirūpinti, kad grįžę jie rastų saugius namus. Miškininkai daugiau nei šimtmetį puoselėja šią prasmingą tradiciją, kuri yra puikus būdas šviesti jaunąją kartą, taip pat ir visuomenę apie skirtingas paukščių rūšis, inkilus bei jų kėlimo taisykles“, – sakė VMU generalinis direktorius Valdas Kaubrė.
Kad inkilai taptų saugiais namais, svarbu juos tinkamai pagaminti ir iškelti. Inkilai turėtų būti gaminami iš natūralių medžiagų. Tinkamiausios – neobliuotos, nedažytos lentos, kurios leidžia jaunikliams lengviau įsikabinti. Inkilą vertėtų kelti atsukus landą į rytus arba pietus – tokia kryptimi atgręžti inkilai yra geriau užimami. Dažna klaida – laktos pritvirtinimas prie inkilo landos. Patogumo lakta suteikia tik plėšrūnams – kiaunėms, katėms, kurios lengviau gali pasiekti inkilą, o paukščiams ji visai nereikalinga.
Problema tapti gali ir kiti paukščiai, pvz., geniai. Miško sanitarais praminti sparnuočiai gali praplatinti inkilų landas, o tai kelia pavojų juose perintiems paukščiams. Rekomenduojama inkilo angą sustiprinti papildoma skardine apsauga, kurios genio snapas negalės prakalti.
Inkilas turi nesiūbuoti vėjyje, geriausia jį tvirtinti ne medžių šakų tankmėje, bet atviresnėje, gerą priskridimą garantuojančioje vietoje, 3-4 m aukštyje.
Įprasta inkilus kelti smulkiems sparnuočiams – varnėnams, įvairių rūšių zylėms, musinukėms, paprastosioms raudonuodegėms. Namus inkiluose kuriasi ir reti paukščiai. Specialūs inkilai keliami pelėdoms, kukučiams, žalvarniams ir net žinduoliams – miegapelėms ir šikšnosparniams.
Jei inkilas po kurio laiko vis dar tuščias, nereikėtų nukabinti nosies, sparnuotis jame apsigyventi jis gali net po kelių metų. Todėl inkilus kelti rekomenduojama ištisus metus.
Kovo 7 dieną Lietuvoje bus iškelta daugiau nei 8 000 inkilų, kuriuos pagamino VMU Kretingos, Raseinių ir Tauragės padalinių miškininkai.
Pagal VMU inf.