Vakar visame pasaulyje minėtą Diabeto dieną šia liga serganti šilutiškė mokytoja Rymantė TYLAITĖ vadina švente. Sako, kai kurie žmonės dėl to stebisi: kaip galima džiaugtis, kad yra tokia liga?
„Mums, diabetikams, ši diena yra šventė, nes ji minima per kanadiečio Frederiko Bantingo gimtadienį. Jis kartu su Džonu Makleodu atrado būdą insulinui gaminti ir suteikė mums viltį gyventi“, – šypsosi gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris.
Susirgo vaikystėje
R.Tylaitei diabetas buvo diagnozuotas vaikystėje. Pirmoji keistus požymius – krentantį svorį, dažną šlapinimąsi ir nuolat kamuojantį troškulį pastebėjo Rymantės mama.
Po kraujo tyrimo, kurį tuo metu atlikti mokėjo tik laboratorijos vedėja, devynmetei mergaitei nustatytas pirmojo tipo diabetas.
„Beveik visada vaikams diagnozuojamas pirmojo tipo diabetas, kuris dažniausiai prasideda staiga. Kasa atsisako gaminti insuliną, kuris veikia kaip raktas, padedantis ląstelėms įsisavinti gliukozę – organizmo „kurą“. Sergant kraujyje yra daug gliukozės, o ląstelės badauja.
Dabar jau pasitaiko, kad ir vaikai suserga antrojo tipo diabetu, nors tai – daugiau vyresnio amžiaus žmonių liga. Šiuo atveju kasa dar dirba, tačiau arba išskiria nepakankamai insulino, arba pasiimti gliukozės nesugeba pačios ląstelės. Antrojo tipo diabetu sergantys žmonės vartoja tabletes, kurios šiuos procesus skatina, o aš turiu leistis insuliną“, – pasakojo apie 40 metų diabetu serganti šilutiškė.
Ligos nesibaimino
Kas vaikystėje pirmasis jai paaiškino apie ligą, R.Tylaitė sako nepamenanti, tačiau labai gerai žino, kad didelės baimės nejuto. Mama slėpė savo sielvartą ir visą šeimą mokė gyventi kitaip.
„Kai susirgau, nebuvo jokios literatūros. Mama turėjo viską pati atrasti. Insulinas buvo leidžiamas tik kartą per dieną, todėl sergantiesiems reikėjo maitintis pagal grafiką, atsižvelgiant į insulino veikimo kreivę, ir laikytis griežtos dietos“, – prisiminė mokytoja.
Moteris neslėpė, kad vaikui toks režimas buvo sunkokas. R.Tylaitė dar ir šiandien pamena, kad didžiausias jos noras būdavo vakarais atsigerti šilto, ką tik pamelžto pieno ir suvalgyti riekę batono su uogiene. Pieno puodelį gaudavo, o štai batono ir uogienės – ne, nes visas šis maistas turi daug angliavandenių, kurie kelia cukraus lygį kraujyje.
„Automatiškai pasikeitė visos šeimos gyvenimas. Kad nebūtų pagundos, namuose dingo saldumynai. Šventėms iš Vilniaus parsiveždavome diabetinių saldainių. Mama pradėjo gaminti taip, kad būtų sveikiau man. Jeigu kepdavo kugelį, krakmolą išpildavo. Blynus, makaronus rečiau valgydavom. Pusryčiams įpratome virti košę. Šeimos racione labai padaugėjo daržovių. 
Sveiko maisto gaminimo įpročius perėmiau ir aš pati, o vėliau ir mano dukra Aušra. Mano mama elgėsi labai protingai. Anksčiau diabetikams buvo leidžiama suvalgyti tik vieną stiklinę braškių, tačiau mama, žinodama, kad jose daug geležies ir kitų vaiko augimui reikalingų medžiagų, sakydavo: „geriau suvalgysi mažiau bulvių ar duonos, bet gausi uogų“, – prisiminė R.Tylaitė.
Rymantė iki šiol dėkinga savo mamai, kad jos nelaikė ligoniu. Siųsdavo dukrą dirbti visus darbus: mergaitė ravėjo, šienavo, sodino ir kasė bulves, tvarkė namus, gamino valgį, su klase dalyvaudavo talkose. Kol nemokėjo pati susileisti insulino, mama kartu važiuodavo į klasės ekskursijas.
Su didžiule pagarba Rymantė prisimena mokytoją A.Červinską, kuris ją vežėsi į televiziją ir pakeliui Elektrėnuose užsuko į polikliniką suleisti insuliną.
Mergaitė pasijuto laisvesnė, kai pati išmoko leistis vaistus, tačiau tais laikais nebuvo vienkartinių švirkštų ar insulino parkerių.
„Būdavo, susikraunu išvirintas adatas į stiklinį buteliuką, į futliarą su spiritu įsidedu švirkštą ir važiuoju, kur reikia. Virinamos adatos atšipdavo, drėksdavo odą. Tėtis jas net su dilde galąsdavo. Dabar, galima sakyti, – tikras rojus, net cukraus kiekį galima bet kur ir bet kada pasitikrinti“, – prisiminimais dalijosi R.Tylaitė.
Vaikystėje jos mama pildė dienoraštį. Kiekvieną dieną rinkdavo paros šlapimą. Iš laboratorijos parsinešdavo mėgintuvėlius, reikalingus reagentus, virindavo juos ant viryklės, lašindavo šlapimą, skaičiuodama lašus, kol reagentai įgis tam tikrą spalvą. Taip apskaičiuodavo cukraus kiekį šlapime.
Dabar, pasak R.Tylaitės, jau diabetikai išmoksta gyventi taip, kad cukrus į šlapimą visai nepakliūtų.
Tikrintis – būtina
„Man, vaikui, atrodė, kad jeigu sergu cukralige, tai kitomis ligomis sirgti negaliu. Užtenka ir vienos“, – juokėsi Rymantė.
Jeigu mokytoja neparodytų adatėlėmis subadytų pirštų pagalvėlių ir krūvos cukraus kiekį kraujyje matuojančių prietaisų, net nepamanytum, kad optimizmu trykštanti moteris serga cukriniu diabetu ir kasdien bent penkis kartus duria į pirštą ir tikrinasi cukraus kiekį kraujyje.
„Insuliną leidžiuosi tiek kartų, kiek valgau, ir dar vieną foninį leidimą padarau vakare. Iš viso – dar keturi dūriai. Prieš valgį pasitikrinusi cukraus kiekį, žinodama, ką valgysiu ir kiek judėsiu, atitinkamai reguliuoju insulino kiekį“, – sako moteris.
Pasak R.Tylaitės, griežtai kontroliuojant diabetą, cukraus kiekį kraujyje reikėtų tikrinti vos tik atsibudus, prieš pietus, vakarienę, valandą po kiekvieno valgio, kai cukrus pasiekia maksimumą, ir einant miegoti. Taip reikėtų daryti keičiant insuliną ar jo dozę, sergant ir karščiuojant, ar tuomet, kai ilgesnį laiką vyrauja aukštas ar žemas cukrus.
Tačiau daugelis žmonių negali nusipirkti tiek daug specialių juostelių, todėl tikrinasi kas kelias dienas arba tada, kai jaučiasi prasčiau.
„Gydytojai pataria pasitikrinti kas kelintą dieną, bet tikrinimo dieną – ne mažiau nei keturis kartus“, – sakė R.Tylaitė.
Moteris prisiminė ir pirmąsias juosteles „In vitro“, ant kurių reikėdavo užlašinti kraujo, o cukraus kiekį nustatyti vien akimis, stebint, kaip keičiasi juostelės spalva.
Insuliną valstybė kompensuoja, o nemokamų juostelių skaičius yra ribotas. R.Tylaitė per metus jų gauna 900, tačiau tiek neužtenka. Moteris sunaudoja dvigubai daugiau. Nemažai juostelių dovanoja draugai ir giminės iš Vokietijos, Amerikos.
Vaistinėje jų niekada neperka. Jeigu pritrūksta ir dovanotųjų, jas įsigyja Šilutės diabeto klube „Diabetas ABC“, kuris sudaro 
sutartis su tiekėjais ir sutaria dėl mažesnių kainų.
Už pagalbą ir paramą dėkinga klubui
„Šilutėje diabetu serga daug daugiau žmonių, nei priklauso klubui. Labai gaila, kad kai kurie jų gėdijasi savo ligos ir į klubą neužsuka. O čia gautų daug naudingos informacijos“, – neslėpė mokytoja.
Pasak R.Tylaitės, klubui vadovaujanti Aldona Vytienė dažnai į Šilutę pakviečia gydytojų specialistų, diabeto kontrolės priemones gaminančių farmacijos firmų atstovų, diabeto mokyklos mokytoją Kristiną iš Klaipėdos. Paskaitų ir mokymų metu galima sužinoti, kaip sveikai maitintis, kaip pagal kūno masę pasiskaičiuoti maisto kiekį, daugiau išgirsti apie diabeto komplikacijas ir jų prevenciją, pasikonsultuoti.
Klubo nariai nuolat dalinasi ir savo patirtimi.
„Būna, kad į klubą užsuka ir sveiki žmonės. Tai, kas naudinga diabetikui, yra sveika bet kokiam žmogui. Diabetikai stengiasi gyventi sveikai“, – šypsojosi R.Tylaitė.
Jeigu ne Šilutės diabeto klubas, Rymantė šiandien galbūt viena akimi jau nebematytų. Moteris pamena, kad nuvažiuoti į Kauną pas akių gydytoją N.Jurgevičienę, kuri konsultuoja sergančiuosius diabetu, ją paskatino būtent klubo pirmininkė A.Vytienė.
„Geras matymas – ne rodiklis, kad nėra pokyčių akių dugne. Sergant cukralige, smulkiausios akių kraujagyslės šakojasi į mažas šluoteles, kurios trūkusios gali užlieti akį krauju ir tada žmogus staiga apanka. Šias šluoteles galima panaikinti lazeriu. Kai aš nuvažiavau į Kauną, pasirodė, kad jau reikia tokios procedūros“ – prisiminė Rymantė.
Kauno akių klinikoje dirba dvi puikios diabetikų akių gydytojos oftamologės – dr. N.Jurgevičienė ir J.Milašienė, kurioms daug Lietuvos diabetikų yra dėkingi už regėjimą. Dr. N.Jurgevičienė stebi akis iki lazerio panaudojimo, o J.Milašienė gydo lazeriu.
Lazerio procedūra šilutiškei daryta jau ne kartą, o vienoje akyje įstatytas dirbtinis lęšiukas.
„Mums, diabetikams, labai svarbu prisižiūrėti akis, kojas, inkstus, nes pagrindinės ligos komplikacijos yra aklumas, kojų amputacija bei inkstų nepakankamumas. Tačiau kol esi jaunas, į daugelį dalykų nekreipi dėmesio. Pamenu, buvau tik pradėjusi dirbti, kai vieną birželį užtirpo ranka. Ji atsileido tik po pusmečio, bet tada viskas atrodė ne taip rimta“, – sakė Rymantė.
„Nedarykit iš vaikų invalidų“
Tik kartą gyvenime R.Tylaitė apalpo dėl ligos. Kai jaučia, kad cukraus kiekis kraujyje krenta, suvalgo gliukozės ar saldainį.
„Kai cukraus organizme yra per mažai, nedirba smegenys, negali mąstyti, prarandi orientaciją, esi panašus į girtą žmogų ir daraisi piktas. Gali ištikti hipogliukeminė koma. Labai svarbu žinoti, kad diabetikui išbalus, gausiai prakaituojant, nerišliai kalbant ar netekus sąmonės, reikia skubiai suleisti gliukozės ar sugirdyti ką nors saldaus, už skruosto užkišti gliukozės tablečių ir masažuoti, kad cukrus ištirptų“, – pasakojo R.Tylaitė.
Mokytoja stebėjosi, kad kai kurie tėvai, kurių vaikai suserga diabetu, tokią svarbią informaciją slepia: „Konfidencialumas turi savo ribas. Įsivaizduokim, jeigu vaikas nualptų, o mokytojas nežino, kad jis serga? Pastebiu, kad vaikai gėdijasi pasitikrinti cukraus kiekį, susileisti insuliną. Tėvams patarčiau nepamiršti, kad vaikui reikės mokytis, studijuoti, susirasti darbą, sukurti šeimą. Svarbu neformuoti vaikui nuomonės, kad jis yra nuskriaustas ir negalės gyventi visaverčio gyvenimo. Vaiką reikia išmokyti prisižiūrėti, kontroliuoti savo ligą“.
Pasak mokytojos, labai tolerantiškai į jos ligą ir poreikius žiūri mokiniai, kuriems ji dėsto matematiką.
„Aš jiems papasakoju apie ligą, perspėju, kad kartais per pamoką man reikės suvalgyti saldainį ar gliukozės. Kad tai nereiškia, jog esu nemandagi, tiesiog tai yra būtina“, – apie bendravimą su mokiniais pasakojo mokytoja.
Pomėgis – kelionės
Nuolat keliaujanti, gyvenimu besimėgaujanti šilutiškė ne tik nekeikia savo ligos, bet gali būti dėkinga už būrį nuostabių žmonių, gyvenime atsiradusių būtent dėl ligos.
Pirmieji vienkartiniai švirkštai R.Tylaitės namus pasiekė iš Vokietijos. Juos perdavė vokietis Verneris iš Emericho, kuris prašė juos atiduoti žmogui, kuris galės su juo bendrauti.
R.Tylaitė vokiečių kalbos nemokėjo, tačiau susirado, kas galėtų pagelbėti, ir su jau anapilin iškeliavusio Vernerio žmona bendrauja iki šiol.
Liga mokytojai netrukdo nei dirbti, nei mėgautis didžiausiu pomėgiu – kelionėmis. Paskutinį kartą R.Tylaitė svečiavosi Argentinoje, kur savo akimis ant Paranos upės pamatė garsiuosius Igvasu krioklius, kuriuos sudaro apie 200 krioklių.
„Mačiau Reino krioklį, daug nuostabių Norvegijos ir Islandijos krioklių, Niagarą, tačiau kai išvydau Igvasu, netekau žado – čia vienoje vietoje pamačiau visus kada nors savo gyvenime regėtus krioklius. Įspūdis – neapsakomas“, – šypsojosi keliautoja.
Mokytoja keliauja išties daug – jau aplankė Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Vengriją, Kroatiją, Vokietiją, Angliją, Škotiją, Velsą, Suomiją, Švediją…
„Keliaudama jaučiuosi puikiai, užmirštu apie ligą ir kasdienybę. Kas galėjo patikėti, kad švirkštai ir insulinas netrukdys pamatyti tiek gražių pasaulio vietų, sutikti tiek puikių žmonių.