Oranžiniai milžinai ir į delną telpantys mažyliai; glotnūs ar rauplėti; apvalūs, pailgi, kriaušės arba grybo formos; balti, žali, oranžiniai, dryžuoti… Tokie skirtingi ir kartu panašūs – tai daržo karaliai moliūgai. Kodėl juos augina ir kaip juos sekasi auginti, realizuoti, pasakoja moliūgų augintojai.
Neįsivaizduojamas ruduo be moliūgų derliaus. Pastaraisiais metais jie nepaprastai
išpopuliarėjo. Mėgėjai augina po vieną ar kelis daigus, augina ir hektarais. Šios ryškiaspalvės daržovės ne tik dekoratyvios, bet yra ir puikus karotino bei vitaminų šaltinis, tikras maistinių skaidulų bei antioksidantų lobynas. Apie jų naudą žmogaus organizmui galima prirašyti ne vieną lapą. Maistui vartojamas tiek moliūgo minkštimas, tiek sėklos, tiek lapai ir net žiedai. Jų formų, dydžių bei spalvų įvairovė tiesiog stebina.
Moliūgas – neįnoringa daržovė auganti bet kur, o sumanūs daržininkai neretai jais pridengia negražius patvorius ar komposto krūvas…
Bliūdsukiuose – beveik hektaras
Ketvirtadienio rytą Švėkšnos turguje stovi jaunas vyriškis, pilną automobilį prisikrovęs kumščio didumo, krepšinio kamuolio dydžio ir trigubai didesnių moliūgų. Paklaustas, kiek kainuoja kilogramas, vyras šypteli: „Nedaug, kilogramas tik 50 centų“.
Pasirodo, Gardamo seniūnijos Bliūdsukių kaime gyvenantis ūkininkas Vaidas Vasiliauskas augina moliūgus, džiaugiasi įspūdingais derliais, net pakvietė atvykti pamatyti kaip atrodo visas 70 arų moliūgų laukas. Pernai moliūgai augo 1 hektaro plote. Pats išbandė nemažai jų veislių, sėklas ir perka, ir savo užsiaugina. Išskirtinių sąlygų nereikia, auga bet kokioje žemėje. Vaidas turi kelių rūšių moliūgų. Skanūs ir paklausūs mažieji moliūgai skirti labiau sriuboms, pagardams ruošti, juose karotino daugiau negu morkose. O štai nuo spalio vidurio žmonės jau ieško didžiųjų, po 5, 8, 10 kg, namams puošti, sultims spausti.
Pernai daugelis moliūgų dar buvo žali (nesunokę), nes nesuformavo pakankamai tvirtos žievės, kad išlaikytų žiemą. Pradėjo gesti, teko gyvuliams sušerti. Moliūgus reikia laikyti kambario temperatūroje (ne mažiau kaip 10 laipsnių C), drėgnas ir vėsus rūsys netinka. Moliūgus skinti reikia gerai pažiūrėjus orų prognozę – prieš šalnas, kad nesušaltų, nepradėtų minkštėti.
Smalsauju kaip sekasi tokį kiekį užauginti ir realizuoti. Vaidas atvirauja, kad, daržininko reikia klausti ne koks derlius, o kiek jo pardavei, nes supūdyti, nors ir gausiai užaugintą, labai lengva. Bandė ne tik nuskintus pardavinėti, džiovinti. Džiovintų moliūgų kaina pirkėjams pasirodė itin didelė. Sumažinti neįmanoma, nes savikaina aukšta. Teko draugams, giminėms išdovanoti.
Vaidas moliūgais prekiauja ne tik Švėkšnos turguje, važiuoja ir į Klaipėdą. Ne viską parduoda, dalį dovanoja, dalį dukra su draugėmis į Švėkšnos parke vykstančią moliūgų – žibintų šventę išveža.
Švėkšniškės darže – 102 moliūgai
Dar viena augintoja, švėkšniškė Zita Ūselienė kasmet savo sodyboje 3 – 4 arų plote auginanti moliūgus antrina, kad moliūgai ypač ėmė populiarėti kuomet švėkšniškiai sumanė moliūgų – žibintų šventę. Tad didžiausia šių daržovių paklausa būna spalio mėnesį prieš Šiurpnaktį (Heloviną), nors švėkšniškiai savo šventę įvardijo „Mes už šviesą“ ir su Šiurpnakčiu jos nesieja.
Z. Ūselienė savo moliūgų derlių jau nuėmė. O derlius tikrai įspūdingas – 102 įvairaus dydžio moliūgai! Garbingo amžiaus sulaukusi švėkšniškė atvirauja, kad gausų derlių nuimti ir suvežti į krūvą padėjo savanoriaujantys „Saulės“ gimnazijos moksleiviai. Pasodinti daigus ir juos prižiūrėti talkino Švėkšniškių sambūrio moterys.
Zita moliūgų nepardavinės: dovanos juos kaimynams, dalis virs išskaptuotais žibintais – mažu stebuklu Švėkšnos parko erdvėse.
Zita prisipažįsta, kad labai mėgsta patiekalus iš moliūgų: kepa blynus, pyragą, verda troškinį, deda į sriubas. Moliūgus stengiasi kuo ilgiau išlaikyti žalius, o pajutusi, kad pradeda gesti, užsišaldo, kad iki naujojo derliaus nepritrūktų.
Midveriuose rekordininkas – 40 kg
Tikri milžinai moliūgai užaugo Midverių kaime, Žemaičių Naumiesčio seniūnijoje pas Indrę Grišinienę. Didžiausias sveria beveik 40 kilogramų! Pasak Indrės, nei pakelsi, nei paneši, bet džiaugsmo tikrai daug.
Ūkininkaujanti moteris, auginanti braškes, avietes pirmą kartą sugalvojo pasodinti ir moliūgų daigų. Sėklų gavo iš giminaitės. Pasodino tik kelis daigus, o derlius pranoko lūkesčius. Specialiai nei tręšė, nei kaip ypatingai prižiūrėjo, bet ėmė ir išaugo tikri galiūnai. Didžiausi – patys pirmieji, kiti šiek tiek mažesni.
I. Grišinienė galvijų nelaiko, tai moliūgus naudos tik maistui. Jau spėjo uogienių privirti, pyragų vaikams prikepti. Visų užaugintų moliūgų šeima neįveiks, dovanos giminaičiams, o jei kas specialiai į sodybą užsuks – galės moliūgą gražuolį ir nusipirkti, turgun vežti neketina.
Kitąmet Indrė planuoja ne tik moliūgų, bet ir arbūzų daigų pasodinti, girdėjo, kad šie saldūs ir dideli užauga. Tad smalsu pabandyti: gal pasiseks ir vėl bus kuo šeimyną pradžiuginti.