Šįkart džiaugiamės krašto svečių, Vokietijos piliečių Irmos ir Eduard Reichert dalyvavimu mūsų krašto gyvenime ir tikime, kad šios šeimos istorija, jų prisiminimai ir įspūdžiai bus įdomūs ir mūsų skaitytojams.
Šalia Juknaičių patyrė avariją
Neseniai rašėme apie Kintų bažnyčiai padovanotą varpinę su trimis varpais ir jų pašventinimo ceremoniją. Vienas tos ceremonijos svečių buvo šiuo metu Skuode gyvenantis Vokietijos pilietis Eduard Reichert su žmona Irma. Svečias būtent mūsų krašte, šalia Juknaičių esančiame Vyžių kaime yra patyręs ypač skaudžių išgyvenimų. Čia 2004 metais važiuodamas kartu su savo 19 metų dukra ir 38-erių netikru sūnumi patyrė skaudžią avariją. Jos metu dukra ir sūnus kurį jo paties dukros kažkada parsivedė iš mokyklos ir jis iš tų namų nė už ką nebesutiko išeiti, žuvo. Pats E. Reichert buvo sunkiai sužeistas ir išvežtas į Klaipėdos ligoninę.
Jau vėliau dar kartą atsidūręs mūsų krašte E. Reichert pasirūpino, kad į Kintus būtų atgabenti vargonai ir daugiau nei toną sveriantis varpas, kurių neturėjo Kintų bažnyčia.
Šią vasarą Kintus pasiekė dar trys varpai ir varpinė, tad senasis varpas, iki šiol taip ir netarnavęs kintiškiams, dabar bus perduotas Degučių bažnyčiai.
Grįžusi namo iš varpinės pašventinimo ceremonijos Kintuose, Irma Reichert pasidalijo savo prisiminimais apie šventę ir kelių Vokietijos piliečių kapų paieškas Tatamiškių kapinaitėse. Čia svečius ypač nemaloniai nustebino, jų žodžiais tariant, „dilgėlynas ir šabakštynas, kuriame vos matosi kryžiai“…
„Šilutės naujienoms“ E. Reichert sakė, jog Raudonojo Kryžiaus draugijos prašymu jis tikėjosi rasti ženklų, kad čia yra palaidoti du jauni vokiečių kariai. Taip pat tikėjosi įvykdyti jau 82-ejų sulaukusio Vokietijos piliečio Kurto Lemkio prašymą – rasti šiuose kraštuose žuvusio jo 19-mečio brolio palaidojimo vietą. E. Reichert sako, jog to vaikino kapą jau buvo radęs anksčiau, tačiau šįkart iki jo „prisikasti“ nepavyko. Tačiau jis patikino, jog dar bandys iki jo prieiti…
Tad šeimai leidus, spausdiname jų pastebėjimus.
Vijosi vyro svajonę
„Dar jaunystėje radau kažkur gražią citatą, ir nors autoriaus nepamenu, noriu pasidalinti. O skamba ji taip: „ŽMOGUS BE SVAJONĖS – TAI SAKALAS BE SPARNŲ“. Gražu, tiesa? Ir kuris mes nepasvajojame? O jeigu dar tas svajones pasiseka realizuoti, tai ir skatiname gyvenimo progresą. Gyvenimas ir to svajotojo, ir aplinkinių darosi gražesnis, turiningesnis.
Turėjo didelę, gražią svajonę ir mano vyras Eduardas Reichertas. Po skaudžios gyvenimo tragedijos, kai jis neteko dviejų artimųjų – pagrandukės dukrytės, (taip jis vadina visas keturias savo dukras) ir šalia savo šešių vaikų užauginto dar vieno svetimo. O pats gydytojų buvo „nurašytas“ mirti ir pabuvojo klinikinėje mirtyje, iš jos sugrįžo su pažadu pasišvęsti Dievo tarnystei.
Visiško atsitiktinumo dėka per radiją jo brolio marti išgirdo apie trijų vokiečių žūtį Lietuvos kelyje ties Juknaičiais. Greit suorganizavusi savo vyrą atvažiavo į Klaipėdos ligoninę ir rado Eduardą „sugrįžusį“ iš Dausų į Žemę. Kadangi vokietis žinojo, kokie korumpuoti Lietuvos valdininkai, vežėsi pasislėpęs nemažai pinigų. Akimis parodė giminaitei, kur jų ieškoti… Už juos penktadienio vakare jam skubiai buvo suorganizuota operacija, o šeštadienį Vokietijos Raudonojo Kryžiaus lėktuvu jis buvo išgabentas į Vokietiją gydymui.
Atsistojęs ant kojų po avarijos jis susiruošė į Afriką misionieriauti, nes buvo pažadėjęs tarnauti Dievui. Bet to paties Dievo valia su pakrautu į Afriką karavanu jis atsidūrė Lietuvoje, įsigijo sodybą ir ėmė talkinti evangelikų liuteronų bažnyčiai. Tarnystė jį suvedė su pradedančiu kunigo kelią Kintuose Mindaugu Žilinskiu. Padedant geranoriškiems kintiškiams buvo atstatyta Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia, o gretimame pastate įkurti parapijos „DONELAIČIO NAMAI“.
Bet čia Eduardo ir kunigo Mindaugo svajonės nesibaigė. Bendrom jėgom, padedant vokiečiui Jorg Nass, bažnyčiai iš Vokietijos buvo parvežti ir sumontuoti vargonai ir parvežtas virš tonos sveriantis varpas. Ir tada apie 15 metų tęsėsi neįgyvendinta svajonė – tam varpui reikėjo varpinės. Bet ir čia Dievulis patvarkė, kaip jam reikėjo – kunigas Mindaugas, to paties Jorg Nass padedamas, parvežė iš Vokietijos į Kintus visą varpinę net su trimis varpais. O mano vyras sulaukė kvietimo į varpinės pašventinimo iškilmes…
Ir taip mudu su Eduardu, sekmadienio rytą sėdome į mašiną ir pradėjome vytis jo svajonę. O vytis reikėjo nei daug, nei mažai – virš 150 kilometrų. Bet kas tai mums – jauniems. Juk mums per abu tiek pat metų, kiek ir tų kilometrų iki Kintų. Ir ką reiškia vien puikios emocijos – juk Kintai pagaliau turės varpinę. O iš TV3 žinių siužeto sužinojome, kad kintiškiai varpų skambesio nepamena…
Į Varpinės pašventinimo iškilmes Kintuose prigužėjo pilnutėlė evangelikų liuteronų bažnyčia. Šventę pagerbė ir greta esančios Kintų Nukryžiuotojo Jėzaus katalikų bažnyčios kunigas. Juk jo kolega ir kaimynas Mindaugas Žilinskis sakė, kad varpinė tarnaus abiem bažnyčioms. Pamaldas vedė du kunigai – M. Žilinskis ir svečias iš Plikių parapijos kunigas Liudvikas Fetingis (kaip vėliau išsireiškė kunigas Mindaugas, jo mokytojas), bei evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. Šventę puošė savo giesmėmis ir dainomis (daugiausiai Naujalio ir Maironio) jaunimo projektinis choras, vadovaujamas Augusto Kvederavičiaus „Dorado“. Labai buvo malonu pamaldų metu girdėti gaudžiant mano vyro Eduardo ir kunigo Mindaugo iš Vokietijos parvežtus bei Jorg Nass surinktus ir suderintus vargonus.
Visi, prisidėję prie varpinės projekto parapijos buvo pagerbti, apdovanoti visi į šventę susirinkę išgirdo vyskupo M. Sabučio pašventintos varpinės varpų skambėjimą…
Bet tai dar ne viskas. Po šių iškilmių kunigas M. Sabutis visus pakvietė sėsti į automobilius ir pavažiuoti kelis kilometrus link Ventės Rago, kur ant Kuršių marių kranto pastatytas paminklas „NEGRĮŽUSIEMS IŠ MARIŲ ATMINTI“. Ten vyko kapų šventė. Prie savo kolegų prisijungė ir Šilutės kunigas Remigijus Šemeklis. Po maldų ir giesmių kunigas Mindaugas visus pakvietė į „DONELAIČIO NAMUS“ agapei.
Bet… buvo ir šaukštas deguto
Ir tai dar ne viskas… Bet šį kartą „šaukštas deguto“ visko nesugadino. Vyras važiuojant namo nutarė aplankyti basakojės vaikystės vietas. Tame tarpe aplankėme ir Tatamiškių evangelikų liuteronų kapinaites. Misionierius mano vyras turi pavedimą iš Vokietijos Raudonojo kryžiaus surasti dviejų vokiečių kareivių palaikus, kurie pasak liudytojų palaidoti šalia tų kapinaičių. Ir čia man, žemaitei teko aiktelėti pamačius, kaip dilgėlyne vos matosi kryžiai. Ką apie mus turi galvoti iš Vokietijos atvykstantys ieškoti savo artimųjų kapų??? Tokių apleistų kapinaičių man neteko matyti per visą savo netrumpą gyvenimą. O juk gyvename laisvoje Lietuvoje ir esame patys jos šeimininkai…
Bet paliekant tą „šaukštą deguto“ diena buvo nuostabi ir įspūdžiai patys puikiausi. Įsitikinkite tuo pažiūrėję Lauros Šakurskytės – Žilinskienės, M. Žilinskio, mano vyro Eduardo, mano ir fotografo, „Šilutės naujienų“ sporto žurnalisto Edvardo Lukošiaus nuotraukas.
