Turbūt daugelis jūsų vaikystėje žaisdavote kieme, o grįžę purvinomis nuo krepšinio kamuolio rankomis tik spėdavote nusiprausti, o jau žiūrėk, mama virtuvėje laukia su šilta vakariene ant stalo.
Turbūt daugelis jūsų beprotiškai laukdavote gimtadienių, Kalėdų, kad gautumėte dovanų ir galėtumėte jaukiai praleisti laiką su savo šeima, o tomis dienomis atlaisvėdavo ir taip menki tėvų limitai kimšti skanumynus į valias. Graži tai buvo vaikystė, tačiau Ibrahima užaugo kitaip.
Vos gimęs, jis neturėjo šalia savęs tėvo, o mama berniuku visiškai nesirūpino. Galima pasakyti, kad Ibrahima augino pats save. Dienomis jis šlaistydavosi Harlemo kiemuose, o vakarais ieškodavo mamos, kad galėtų praleisti naktį šiltuose namuose.
Harlemas yra vienas pavojingiausių Niujorko mikrorajonų, ten kiekvieną dieną įvykdomi nusikaltimai, vagystės ar net žmogžudystės. Įsivaizduokite mažą berniuką be priežiūros – jam galėjo nutikti bet kas, tačiau labiausiai šokiruojanti istorijos dalis yra ta, kad ne svetimi žmonės vos neužbaigė berniuko gyvenimo, o vienas artimiausių – mama.
Ji išstūmė šešiametį Ibrahimą iš trylikto daugiabučio aukšto, tačiau per stebuklą berniukas liko gyvas. Nors tuo metu jam buvo šešeri, po 20-ies metų Sylla tragišką nutikimą prisimena puikiai.
„Gulėjau mamos lovoje ir langas kambaryje buvo praviras. Priėjau prie jo pasižiūrėti, kas vyksta rajone ir netikėtai mane kažkas išstūmė. Dėdė, kuris gyveno gretimame bute, sakė, jog girdėjo mano mamą rėkiant, bet ji buvo vienintelė namuose. Aš tikrai puikiai pamenu, jog pats per langą neiššokau. Tai padarė mano mama. Su dėde taip pat ne kartą esame kalbėję apie šį incidentą. Jis sakė, kad mamos tuometinės emocijos buvo tokios netikros, ji viską suvaidino ir bandė sukurti istoriją, kad iškritau pats. Tačiau aš puikiai viską prisimenu.
Pamenu, kaip skrendu ir apsiverčiu žemyn galva ir tada stipriai su galva trenkiuosi į akmenis. Tada vaizdas ir išsijungė. Kuomet nukritau, mano dėdė greitai nusileido žemyn ir paėmė mane ant rankų. Jis sakė, jog mano kūnas buvo lyg negyvo žmogaus, be jokios gyvasties, atrodė, kad manęs ten nebebuvo. Medikai taip pat sakė, kad neturėjau išgyventi. Savaitę pragulėjau komoje ir vieną dieną tiesiog prabudau. Man viską skaudėjo ir baisiausia, jog nevaldžiau kojų“, – tragišką incidentą tinklalapiui BasketNews nupasakojo 206 cm ūgio amerikietis.
Jokia logika nepaaiškinamomis aplinkybėmis gyvas išlikęs Ibrahima turėjo iš naujo mokytis vaikščioti, o atsistojęs ant kojų Harleme neberado savo mamos – ji su visais berniuko dokumentais pabėgo į Kanadą.
Neturėdamas, kur gyventi, paauglys Ibrahima iš pavojingo Harlemo persikėlė į Denverį, kuriame jį turėjo priimti šeimos draugė, tačiau čia istorija įgauna dar kitokį atspalvį – Sylla atsidūrė gatvėje.
„Būdamas keturiolikos turėjau palikti Niujorką, nes nebeturėjau su kuo gyventi. Buvo pasirinkimas arba keltis į Kanadą, kurioje tuo metu gyveno mano mama, arba vykti į Denverį. Nenorėjau vykti pas mamą, nes ji būtų mane išspyrusi iš namų ir apskritai, po to, kai ji mane išmetė pro langą, mūsų santykiai buvo siaubingi. Ji nieko niekada man nedavė, kodėl turėjau pas ją vykti? Todėl išvykau į Denverį gyventi pas mūsų šeimos draugę. Maniau, kad viskas bus gerai, bet prieš atvykdamas jos nė kiek nepažinojau, tiesiog vykau ten, kur turėčiau šiltą kambarį.
Apsigyvenau pas tą moterį, tačiau ji mane mušdavo ir jeigu namo negrįždavau 7 valandą vakaro, turėjau miegoti lauke. Ji žinojo, kad neturiu nieko ir tuo naudojosi. Denveryje klimatas yra panašus kaip ir Lietuvoje, todėl praleidau daug šaltų naktų lauke. Kartais atsikeldavau ir mane ištikdavo potrauminio streso sindromas, kuris sukeldavo blogus prisiminimus. Turbūt ne pats geriausias būdas pradėti rytą, tiesa?“ – pasakojo „Šilutės“ aukštaūgis.
Ir kai atrodė, jog gyvenimas Ibrahimai pametėjo pačias prasčiausias kortas, gatvėje miegojusį berniuką išgelbėjo NBA čempionas, finalų MVP bei penkiskart „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvis – Chauncey Billupsas.
Visa gyvenimo istorija ir tai, kaip NBA legenda jį iškrapštė iš gatvės, Sylla pasidalijo su tinklalapiu BasketNews.
– Kokioje aplinkoje jūs gimėte? Kokia buvo jūsų ankstyvoji vaikystė?
– Gimiau 1995-aisiais, rugpjūčio 9-ąją Harleme, Niujorke. Vaikystė? Aš neturėjau vaikystės, nes gyvenome labai skurdžiai, neturėjau tėvo, o dėl to mamai buvo labai sunku. Su ja taip pat neturėjau gerų santykių, nes ji niekada manęs nepalaikė, nepadėjo ir nebuvo nuoširdi. Todėl aš tiesiog užaugau Harleme, darydamas blogus dalykus, buvau blogas vaikas, nes nebuvo kas paaiškintų, kaip reikia elgtis. Paprasčiausiai manęs niekas neaugino.
– Kokia buvo diena, gyvenant Harleme?
– Mažai su kuo kontaktavau, dažniausiai būdavau su savimi. Labai tylus, taikus vaikis. Mokyklos buvo nykios, pastatytos tarsi kalėjimai, turėdavai praeiti pro metalo detektorių. Gerų dienų buvo mažai, o kadangi gyvenimas buvo labai skurdus, daug kas iš manęs šaipydavosi, todėl užsidariau savyje. Nebendravau nei su mama, nei su tėčiu, todėl nežinojau, kas yra šilti prisilietimai, kas yra geros emocijos ar paprasčiausias džiaugsmas. Aš nesuprasdavau žmonių, o jie manęs, nes atrodo, kad užaugau kitame pasaulyje.
– Kokia aplinka jus supo?
– Labai prasta. Daug blogų dalykų nutinka Harleme. Kai buvome paaugliai, susidūrėme su rasizmu. Policija mus gaudydavo ir žemindavo be jokios priežasties. Jeigu pagaudavo, mažiausiai pusvalandį gulėdavome ant žemės, gaudavome smūgių ir tik tada mus paleisdavo. Kartais pavykdavo pabėgti, bet apima labai keistas jausmas, kuomet bėgi nuo kažko, nors nieko nepadarei. Rajono vyrukai iš mūsų vogdavo daiktus, rūbus, nes pinigų neturėdavome. Bet kai ateidavau į krepšinio aikštelę, viskas nušvisdavo kitomis spalvomis. Ten konfliktų nebelikdavo, visi tiesiog žaisdavo krepšinį ir mėgaudavosi, o aš stebėjau. Harleme visą parą grodavo muzika. Pabusdavau nuo Tupaco ir Biggie dainų ir užmigdavau su jomis.
– Ar teko aiškintis, kodėl mama jus išstūmė per langą?
– Niekas, išskyrus ją, to nežino. Niekada su ja nekalbėjau apie šį nutikimą. Šiuo metu man 26-eri, prabėgo 20 metų, tačiau negaliu jai apie tai pasakyti nė žodžio. Manau, kad tiek man, tiek jai būtų per sunku pasikalbėti.
– Nuo to incidento su ja nebesikalbėjote?
– Nuo to incidento istorija tampa dar labiau beprotiška. Mūsų santykiai tapo tragiški, tačiau vis tiek su ja bendravau, nes tai – mano mama. Ji suteikė man gyvybę. Kontaktą palaikiau dėl įbrolio ir įseserės, kurie augo su ja. Norėjau žinoti, kaip jiems sekasi.
– Ar prisimenate, kiek laiko mokėtės vaikščioti iš naujo?
– Apie du mėnesius. Kiekvieną dieną mane mankštino su specialiu aparatu, kuris buvo labai skausmingas, tačiau padėjo. Po dviejų mėnesių žengiau pirmuosius žingsnius, bet jie buvo labai neužtikrinti. Kol vėl galėjau bėgioti ir būti normaliu vaiku, prireikė maždaug metų. Ir aš čia nekalbu apie psichologinį atsistatymą. Šis incidentas pakeitė mane visam gyvenimui.
– Kokių dar sužalojimų patyrėte kritimo metu?
– Kadangi kritau ant galvos, labai stipriai ją susitrenkiau ir dešinės galvos pusės visiškai nejaučiu. Ji tiesiog nejautri.
– Kai buvote benamis, kur miegodavote ir kaip dažnai keisdavote miegamąsias vietas?
– Miegodavau ten, kur papuola. Vakare ieškodavau vietos, kurios niekas nestebi, įlįsdavau į kokį užkampį, pasiklodavau striukę ir atsiguldavau. Kiekvieną naktį vieta būdavo vis kita, nes ilgainiui žmonės pastebėdavo mane. Palikdavau ją vos tik saulė pakildavo ir eidavau į mokyklą.
– Ko bandėte imtis, kad jūsų gyvenimas pasikeistų?
– Tuo metu buvau toks sutrikęs, kad nežinojau, ko imtis. Man buvo 15 metų. Pamenu, jog buvau arti prisijungimo prie vienos iš Denverio gaujų. Jie man siūlė pinigus bei apgyvendinimą už vagystes, apiplėšimus ir nužudymus. Vieną naktį jie man įdėjo pistoletą į rankas ir liepė nužudyti žmogų, aš tiesiog negalėjau – numečiau pistoletą ir pabėgau. Grįžau į įprastinį benamio gyvenimą.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų gyvenime atsirado krepšinis?
– Man buvo penkiolika. Buvau ganėtinai aukštas, todėl vidurinės mokyklos treneris pasiūlė išbandyti save. Aš buvau siaubingas. Nemokėjau nei mesti, nei varytis kamuolio. Ir taip mano karjera vidurinės mokyklos komandoje baigėsi neprasidėjusi, treneris pasakė, kad esu labai prastas žaidėjas, jog neturiu talento. Po tokių jo žodžių atrodė, jog niekada gyvenime nebenorėsiu žaisti krepšinio. Vėliau ta mokykla mane išmetė, nes neturėjau jokių dokumentų. Jie buvo pas mamą Kanadoje. Kodėl? Nes jai tų dokumentų reikėjo, jog gautų už mane alimentus, nors manęs net neaugino. Persikėliau į kitą mokyklą Pietų Denveryje, kur dokumentų nereikėjo. Ten buvo priimami įvairūs emigrantai iš Afrikos, Azijos ir kitų žemynų.
– Kaip sekėsi derinti tokį gyvenimo būdą su mokykla?
– O kaip jums atrodo? Mano pažymiai buvo siaubingi – vien F raidės (dvejetai). Į mokyklą ateidavau po 2-3 valandų miego, nenusiprausęs ir alkanas. Su nekantrumu laukdavau pertraukos, kad galėčiau pavalgyti, nes maisto gaudavau tik mokykloje.
– Kada vėl paėmėte kamuolį į rankas?
– Naujoje Pietų Denverio mokykloje buvo toks treneris – Adamas Kelsey. Jis pamatė, kad esu aukštas ir įkyriai pradėjo mane įtikinėti, jog turiu žaisti krepšinį. Aš vis atsakydavau, kad krepšinis ne man ir paliktų mane ramybėje. Buvo periodas, kuomet treneris dvi savaites diena iš dienos mane kalbino ir gaudavo neigiamą atsakymą. Tačiau vienas jo bandymas buvo sėkmingas, aš tiesiog pasidaviau ir nuėjau į peržiūrą bei patekau į mokyklos komandą (šypsosi). Tačiau čia irgi atsirado sunkumų. Vienerios rungtynės buvo vakare, o 7 valandą vakaro ta pikta moteriškė, pas kurią kartais miegodavau, užrakindavo duris, todėl norėdamas praleisti naktį po stogu, turėjau likti namuose. Kitą dieną treneris mane pasigavo ir paklausė, kodėl neatvykau žaisti. Aš paaiškinau situaciją ir jis pasakė, kad pasistengs kažką padaryti. Po dviejų dienų gavau žinią, pakeitusią mano gyvenimą.
– Kokia buvo ta žinia?
– Po pamokos koridoriuje mane susirado treneris Kelsey ir nusivedė į savo kabinetą. Ten jis papasakojo, jog kalbėjosi su Chauncey Billupso paramos fondu ir Chauncey sutiko man padėti. Buvau šokiruotas. Chaucey? NBA čempionas ir finalų MVP? Negalėjau patikėti, kodėl būtent aš. Po kelių dienų surengėme susitikimą ir jame Chauncey papasakojo, jog rado man šeimą, su kuria galėsiu gyventi. Nors pasiūlymas buvo netikėtas, tačiau aš neturėjau, ko prarasti, ir nė nemirktelėjęs sutikau. Netrukus persikėliau pas Marcą Dieną, kuris gyveno su savo šeima. Būdamas šešiolikos pirmą kartą gavau savo kambarį ir savo lovą. Negalėjau sulaikyti ašarų. Kai ta moteris, su kuria prieš tai gyvenau, sužinojo, jog išeinu, visus mano daiktus sumetė į šiukšlių konteinerį. Pamatęs tai pasakiau: „Ačiū dievui.“ Man taip nerūpėjo, svarbiausia buvo, jog aš išeinu iš šio pragaro ir nebereikės miegoti gatvėje. Kai sutikau Adamą Kelsey, Chauncey Billupsą ir Marca Dieną, visas mano gyvenimas pasikeitė. Pažymiai pakilo, pradėjau sunkiau dirbti krepšinio aikštelėje, kasdienybė tapo paprastesne. Pagaliau galėjau normaliai išsimiegoti (juokiasi). Chauncey man sakė: „Jeigu sunkiai dirbsi, gali patekti į NBA.“ Po pokalbio su juo jaučiausi lyg ant sparnų ir sunkiai dirbau kiekvieną dieną. Žmonės dažnai sako, kad krepšinis išgelbėjo jų gyvenimą, tačiau jie perdeda. Aš tikrai galiu pasakyti, kad krepšinis išgelbėjo mano gyvenimą.
– Kaip jautėtės naujoje šeimoje?
– Nuo pat gimimo neturėjau tėvo, todėl nežinojau, kas yra tėviška figūra. Marcas Dienas stengėsi būti ja, tačiau aš to nesupratau. Man tiesiog buvo keista, nes niekuomet neturėjau tėčio. Turėjau save paversti vyru, nes niekas manęs to nemokė. Nežinojau, ko tikėtis, kuomet jis pradėjo man dalinti patarimus. Taip pat buvo sunku priprasti prie šeimos švenčių – niekuomet iki šešiolikos metų nebuvau šventęs Kalėdų, Padėkos dienos, gimtadienių, todėl buvo labai keista. Visgi, palyginus su mano ankstesniu gyvenimu, tai – malonūs iššūkiai. Man buvo gera ten gyventi, jie mane priėmė itin šiltai. Marcas buvo profesionalus krepšininkas Europoje, todėl turėjome daug bendrų temų.
– Kokius santykius turėjote su Chauncey Billupsu? Koks jis buvo?
– Chauncey yra šaunus vyrukas (šypsosi). Iki šiol susiskambiname, paklausiame vienas kito kaip sekasi, kas gero. Šią vasarą jis tapo „Blazers“ vyr. treneriu, todėl paskambinau jam ir pasakiau: „Sveikinimai, kada man atvykti ir pasirašyti kontraktą?“ (juokiasi). Jeigu man reikia kažko, galiu į jį kreiptis, Chauncey niekada neatsisako padėti. Kai baigiau mokyklą, jis labai manimi didžiavosi, nes pirmaisiais metais vidurinėje mano pažymiai buvo siaubingi, tačiau vėliau išsikapsčiau. Pamenu, jog jis atvyko į mokyklos baigimo ceremoniją ir stovėjo su šūsniu dovanų. Vien dėl to, kad baigiau mokyklą (juokiasi). Visuomet iš jo sulaukdavau bilietų į rungtynes, nes Chauncey tuo metu vis dar žaidė NBA. Jis apmokėjo didelę dalį mano išlaidų, nes aš vis dar neturėjau nieko. Jeigu ne Chauncey, turbūt mano gyvenimas būtų pasisukęs į labai blogą pusę. Turbūt būčiau likęs gyventi pas tą piktą moteriškę, arba tapęs visišku benamiu bei pabaigęs savo dienas anksčiau laiko. Iki šios dienos esu jam be galo dėkingas.
– Ar Billupsas tapo pagrindiniu faktoriumi, kodėl nusprendėte siekti krepšininko karjeros?
– Žinoma. Jis ir Marcas Dienas buvo pagrindiniai mano mentoriai. Esu turėjęs ne vieną treniruotę su Chauncey. Esu iš jo gavęs komplimentą, kad galiu būti kaip DeAndre Jordanas, nes tuo metu labai aukštai šokdavau (juokiasi). Jie man parodė kelią ir suteikė progą juo eiti. Man beliko tik sunkiai dirbti.
– Kokių gyvenimiškų pamokų Chauncey davė?
– Visuomet dirbk sunkiai, nes šviesa tunelio gale yra, tik reikia ją pasiekti. Nesvarbu, kaip tamsiai viskas gali atrodyti, išeitis yra. Chauncey visuomet man kartojo, jog reikia iškelti galvą ir eiti į priekį, kad ir kokios sunkios būtų aplinkybės.
– Ar teko žaisti su Billupsu vienas prieš vieną?
– Taip, buvo klaiku (juokiasi). Tas vyrukas yra kosminis. Žinoma, jis yra NBA čempionas, finalų MVP, bet po tiek metų Chauncey vis dar pajuda. Jis yra stiprus, turi smagią ranką, gali žaisti po krepšiu. Aš už jį aukštesnis 10 centimetrų, bet po krepšiu jis mane vystė it kūdikį. Aišku, nesilyginu su Chauncey, tenka pripažinti, kad mūsų lygiai ženkliai skiriasi, bet jis mane daug išmokė. Jis žaidė kartu su DeAndre Jordanu, o aš esu panašaus profilio žaidėjas, kaip ir jis – atletiškas, aukštas ir galiu pašokti. Ir vieną dieną jis man pasakė: „Labai paprasti dalykai gali padaryti tave žvaigžde. Kad būtum ryškus, tau nebereikia mesti po 40 taškų per rungtynes, tu tiesiog turi žaisti gražiai. Atkovoti kamuolį, galingai krauti iš viršaus, kurti įspūdingus epizodus, ir žmonės tave mėgs. O jeigu patiksi žmonėms, jie ateis tavęs pažiūrėti ir parsiduos daugiau bilietų. Jei taip nutiks, klubas gaus daugiau pinigų, o tave, kaip jų šaltinį, norės išlaikyti.“ Taip pat Chauncey minėjo, jog man nereikia būti 215 centimetrų ūgio, jog dominuočiau. Kyle‘o Hineso ūgis yra 198 centimetrai, o jis juk žaidžia vidurio puolėjo pozicijoje ir dominuoja. Aš taip pat esu žemesnis nei įprastiniai centrai, bet mano šuolis ir sunkus darbas viską kompensuoja. Aš lyg Benas Wallace‘as – ilgi plaukai, gera gynyba, blokai ir geras šuolis.
– Jūsų gyvenimas susitvarkė ir baigėte mokyklą. Kokie tolimesni buvo planai?
– Labai norėjau tapti krepšininku. Chauncey ir Marcas Dienas stūmė mane tuo keliu. Pasikeitus mano finansinei situacijai, galėjau įstoti į universitetą, apie kurį prieš tai negalėjau nė pasvajoti. Todėl nusprendžiau sujungti krepšinį ir mokslus į vieną ir pateikiau paraišką į Šiaurės Kolorado valstijos universitetą. Mane priėmė, bet buvo iškelta sąlyga, kad jeigu nepasieksiu reikiamo vidurkio, negalėsiu žaisti. Per pirmuosius studijų metus labai sunkiai dirbau dėl gerų pažymių ir su skausmu stebėjau, kaip mano bendraamžiai žaidžia rungtynėse, o aš galėjau tik padavinėti rankšluosčius. Visgi darbas atsipirko, antraisiais savo studijų metais pasiekiau reikiamą vidurkį ir man buvo leista žaisti. Turėjau neblogą sezoną, tačiau kitais metais mano karjera pakibo ant plauko. Keliose rungtynėse paeiliui man buvo sunku kvėpuoti, greitai pavargdavau. Per vieną mačą bėgdamas pajutau stiprius dūrius krūtinėje ir kaip reikiant išsigandau. Medikai man diagnozavo kardiomiopatiją. Tai širdies raumens liga, kuri skatina širdies nepakankamumą. Penki gydytojai ir treneris man pasakė, kad daugiau niekada negalėsiu žaisti krepšinio. Nors prieš tai išgyvenau pragarą, bet tai, ko gero, buvo vienas sunkiausių mano gyvenimo periodų. Įdėjau tiek darbo, kad tapčiau krepšininku, ir man pasakė, kad viskas baigta. Buvau sugniuždytas.
– Kas nutiko, kad jums vėl buvo leista žaisti krepšinį?
– Nesu tikras. Vieną dieną atėjau į treniruotę pasisveikinti su komandos draugais ir mane ten pasitiko treneris su komandos gydytoju. Treneris pasakė, kad vienas gydytojas jam rekomendavo išbandyti vaistą, kuris lėtina širdies pulsą. Girdėjau, jog panašius vaistus vartoja LaMarcusas Aldridge‘as, kuris dėl širdies problemų baigė karjerą, bet netrukus vėl sugrįžo. Visgi man toks eksperimentas nebuvo sėkmingas. Išgėriau vieną tabletę ir žengiau į aikštelę. Širdies tempas buvo toks lėtas, kad man vos nesustojo širdis. Mano kūnas buvo šaltas, komandos draugai mane nuvedė į rūbinę. Jaučiausi klaikiai. Vėliau konsultavausi su gydytojais, bandžiau įvairius vaistus, dažnai testavausi. Galiausiai man rado tinkamą vaistą. Jis veikė, tačiau aikštelėje nejausdavau jokio adrenalino, buvau mieguistas.
Dažniausiai tada, kai įdedi į krepšį, apima toks geras jausmas, kad norisi rėkti. To nebuvo, jaučiausi lyg žmogus be emocijų. Buvo keista žaisti, bet tai ilgai nesitęsė. Taip žaisdamas nesijaučiau pajėgus, o treneris bijojo man duoti daug minučių, kas yra visiškai suprantama. Ieškodamas sprendimo, sutikau vieną gydytoją Bostone, kuris mane ištyrė ir pasakė, kad mano širdis sveika (juokiasi). Aš paklausiau: „Baikite juokauti, čia tam nėra vietos.“ Jis atsakė: „Nejuokauju, ateik ir pasižiūrėk.“ Vis tiek negalėjau patikėti. Padarėme daugybę testų, kurie rodė vieną ir ta patį – aš vėl galiu žaisti. Man buvo likę vieneri metai įrodyti profesionalioms komandoms, kad aš galiu būti profesionalu. Kad gaučiau daugiau žaidimo laiko, persikėliau į Šiaurės Karolinos „A&T“ koledžą, kur turėjau gerus metus. Žaidžiau po 20 minučių, o mano statistika buvo 9 taškai ir 5 atkovoti kamuoliai. Nors karjeros pradžia nėra lengva, bet aš čia, Šilutėje, profesionaliai žaidžiu krepšinį ir tai darau geru lygiu.
– Ar bandėte rasti paaiškinimą, kodėl būtent jums per gyvenimą nutiko tiek daug sunkumų?
– Labai geras klausimas. Aš manau, kad viskas gyvenime nutinka ne be priežasties. Tik per tokius sunkumus aš tapau tokiu geru žmogumi ir tai mane užgrūdino. Dabar aš nieko nebijau. Kaip matote, aš visuomet šypsausi, nes viską palikau praeityje ir visus sunkumus prisimenu kaip pamokas, kurias išmokau, testus, kuriuos išlaikiau, bei barjerus, kuriuos perlipau. Man nėra labai skaudu prisiminti, nes dabar aš gyvenu puikų gyvenimą ir viską vertinu daug labiau nei daugelis pasaulio žmonių, kurie viską turi, bet jie vis tiek nėra laimingi. Turbūt todėl, nes nematė skurdo. Žinau, kad visiems atrodo keista, kad dalinuosi šia istorija taip atvirai. Kažkam ji gali pasirodyti netikra, bet aš esu toks atviras dėl to, kad skaitydami žmonės suprastų, jog tikrai būna blogiau ir reikia džiaugtis gyvenimu. Visiems linkiu daugiau pozityvo ir įvertinkite, ką turite, nes kažkur Harleme yra daug vaikinų, kurie neturi savo lovos, yra benamiai, be šeimų, draugų ir meilės.
Tokia gyvenimo pradžia suformavo mane stiprų, o dabar aš pats galiu duoti vaikams tai, ko neturėjau. Dalyvauju jaunimo programoje „Įžaidėjų akademija“, kurioje mes už dyką treniruojame nepasiturinčius vaikus, mokome juos krepšinio. Smagu atiduoti duoklę, nes man irgi padėjo Chauncey, Marcas Dienas ir kiti. Dabar aš tiesiog mėgaujuosi kiekviena diena, nes bet kada galiu mirti. Gyvenimas trumpas, reikia juo mėgautis, nes vėliau bus per vėlu.
– Kokias emocijas dabar sukelia sunkūs laikai Harleme ir benamio vaikio gyvenimas Denveryje?
– Dabar aš esu ramesnis. Anksčiau mėgdavau klausti savęs: „Kodėl aš?“ Dabar aš dėkoju gyvenimui už tai, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Esu stipresnis nei kada nors galėčiau būti, jeigu nebūtų tekę išgyventi tokių sunkumų. Dabar visi manęs gali klausti nuomonės, patarimo, nes daugumoje situacijų esu buvęs ir žinau atsakymus, o man tik 26-eri. Dabar galiu dalinti patarimus, pasitikėti žmonėmis ir rodyti emocijas. Tuo labai džiaugiuosi, nes būdamas vaiku visų šių dalykų negalėjau daryti. Paprasčiausiai niekas neišmokė.
– Kaip tokiais sunkiais momentais sugebėjote nepalūžti?
– Buvo daug sunkių naktų. Kai neturėjau namų, gulėdavau apleistame pastate ir verkdavau tol, kol užmigdavau. Galvojau, kad toks bus mano rytas iki pat gyvenimo pabaigos, bet vieną dieną nustojau verkti. Mano močiutė buvo pasakiusi: „Skausmas amžinai nesitęs.“ Todėl prisiminiau jos žodžius ir kiekvieną dieną stengiausi įžvelgti kažkokio pozityvo ir nuo jo atsispirti. Nuo to laiko visuomet gyvenau tokiu požiūriu, kad viskas bus gerai, viskas susitvarkys ir amžinai taip nebus. Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu ir verksiu, niekas nepasikeis, o dabar reikia dirbti dėl šviesios ateities.
– Pirmajame savo profesionalo karjeros sezone (2019-2020 m.) atsidūrėte Šilutėje. Kaip tai nutiko?
– Mano agentas pasakė, kad Lietuvoje krepšinis yra antroji religija, o aš buvau ką tik išsiskyręs su Belgrado „Academic“ klubu, todėl tai buvo geriausias variantas. Jis nemelavo, žmonės čia labai myli krepšinį, o Šilutė – labai gražus miestas. Norėjau karjerą pradėti aukščiausiame divizione, tačiau greit supratau, kad man reikės daug išmokti, todėl po truputį kopiu aukštyn ir neabejoju, kad ateityje žaisiu LKL. Nenoriu iškart nuvykti į aukščiausiąjį divizioną ir sugrįžti atgal. Jeigu žaisiu aukščiausiame lygyje, žaisiu ilgai, tik reikia pribręsti.
– Kaip jaučiatės sugrįžęs į Lietuvą?
– Jaučiuosi gerai, tiesą sakant, geriau nei prieš dvejus metus, kuomet čia buvau. Esu patobulėjęs kaip žmogus, kaip žaidėjas. Prieš dvejus metus mano psichologinė situacija nebuvo labai gera, bet dabar jaučiuosi daug geriau. Turiu geresnius komandos draugus, kurie man padeda čia prisitaikyti.
– Kas lietuviško labiausiai patinka?
– Buvau Klaipėdoje, tai – labai gražus miestas. Kol kas visi čia labai draugiški, jokio neigiamo kontakto, tik teigiamas. Daug žmonių susidomėję mano neįprastais plaukais, kai kurie norėjo juos paliesti (juokiasi). Man patinka lietuviška kultūra, maistas. Nieko blogo pasakyti negaliu, tik gyvenu mažame mieste, kuriame yra gerų restoranų, bet veiklos mažokai. Esu iš Niujorko, todėl pokytis nemažas
– Praėjusį sezoną niekur nerungtyniavote. Kodėl?
– Dėl koronaviruso. Amerikoje skaičiai yra nemaži, daug kas užsidarė ir per tą laiką darbą susirasti buvo sunku. Palaikiau formą namuose ir stengiausi neužsikrėsti. Metai tiek Amerikai, tiek pasauliui buvo beprotiški.
– Kaip taip atsitiko, kad sugrįžote į Šilutės klubą?
– Treneris Kęstutis Mačijauskas man paskambino ir pasiūlė sugrįžti. Aš sutikau, nes Lietuvoje žaidžiamo krepšinio lygis man paliko gerą įspūdį. Visas pasaulis žino Lietuvą kaip krepšinio šalį, todėl karjeros pradžioje geresnę stotelę rasti sunku. Noriu parodyti, jog galiu žaisti ir iškopti į aukštesnį lygį. Taip pat buvau labai pasiilgęs krepšinio, kadangi praleidau visą sezoną.
– Kokie yra jūsų karjeros tikslai?
– Labai noriu žaisti Ispanijos ACB lygoje. Lygis ir atmosfera ten yra išskirtiniai. Tiesiog noriu žaisti aukščiausiose lygose, kad ir kur tai būtų. Man taip pat labai patinka Lietuva, jeigu bus galimybė, tikrai norėčiau čia ilgiau pasilikti, išbandyti jėgas LKL. Noriu įrodyti sau ir kitiems, jog vaikis iš Harlemo gali pasiekti aukščiausius laiptelius.