Vaikščiojimas yra pagrindinis pirmojo Nepriklausomos Lietuvos olimpinio čempiono, 1992 metų Barselonos olimpiadoje auksą iškovojusio disko metiko Romo UBARTO ritualas ir pomėgis. Tą jis darė ir ilsėdamasis tėvų namuose Juknaičiuose, tradiciškai vaikštinėdamas miške.
Garsus sportininkas taip pat buvo pakviestas į Juknaičių pagrindinės mokyklos mokslo metų užbaigimo sporto šventę, kurioje pradinukams atskleidė, ar mėgsta šokti breiką.
Nuoširdus ir šiltas įžymusis atletas „Šilutės naujienoms“ papasakojo apie naktinius klaidžiojimus ir kelionę zaparožiečiu, ritinėjimąsi smėlio karjere ir euforiją Barselonoje.
Abejojo ar vykti į sporto mokyklą
Pasak R.Ubarto, kiekvieni metai yra ypatingi, bet šie ypač įsimins dėl Šilutės 500-mečio jubiliejinių iškilmių.
„Man tai buvo didelis netikėtumas. Nemaniau, kad toks mažas miestelis gali surengti tokią įspūdingą šventę. Nemačiau nė vieno pikto, susiraukusio žmogaus. Atrodo, visi suteikė šventę vienas kitam“, – džiaugėsi sportininkas.
Grįžęs į gimtinę, R.Ubartas ne tik pasisėmė jėgų namuose, bendravo su artimaisiais, dalyvavo jubiliejiniuose renginiuose, paliko savo pėdos antspaudą uoste, bet ir aplankė savo mokyklą Juknaičiuose.
Čia jis baigė 8 klases, vėliau išvyko mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, kur ir prasidėjo jo sportinė karjera. Vienu didžiausiu savo gyvenimo iššūkiu Romas ir vadina išvykimą į Panevėžį.
“Aš, kaip ir visi kaimo vaikai, buvau prisirišęs prie namų, todėl buvo sunku. Kai ryte, prieš išvažiuojant, tėvelis paklausė: „Na, ar nori važiuoti?“, aš stovėjau ir galvojau kokią minutę“, – prisimena sportininkas, dabar jau nuskynęs teisingo savo pasirinkimo vaisius.
Pradžioje sporto mokykloje pasirinko šuolininko į aukštį treniruotes, vėliau priaugus svorio, jam pasiūlė išbandyti disko metimą ir rutulio stūmimą.
Ypač olimpinis čempionas džiaugiasi, kad įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą, pateko į trenerio Vytauto Jaro rankas. Per treniruotes diską mesti tekdavo nuo 100 iki 150 kartų, rezultatų teko siekti ilgai ir kantriai.
Buvusioje mokykloje vaikams vedė mankštą
Apsilankymo Juknaičių pagrindinėje mokykloje metu svečias mokiniams pasakojo, kad būdamas paauglys mėgo visas sporto šakas: krepšinį, futbolą, ypač šachmatus, tik nemėgo vandens. Su klasės draugais buvo subūręs komandas ir pavadino „Dinamo“, „Spartako“ vardais. Patys pasistatydavo futbolo vartus Juknaičių gyvenvietėje, žaisdavo aistringai, siekdavo pergalių tarpusavyje.
Pokalbio pabaigoje mokiniai negailėjo olimpiniam čempionui klausimų. Ypač jį pralinksmino žaismingi pradinukų klausimai: ar čempionas moka važinėti riedučiais, dviračiu, paspirtuku, ar mėgsta šokti breiką?..
Lietuvos olimpiniame sporto centre lengvosios atletikos treneriu dirbantis R.Ubartas ugdo jaunuosius lengvaatlečius. Savo žiniomis jis pasidalijo ir su juknaitiškiais. Mokyklos aikštyne sportininkas mokiniams vedė mankštą ir paaiškino, kad sportuojant be mankštos pratimų rizikuojama patirti įvairių traumų. Jis pabrėžė, kad treniruotėje 70-80 proc. laiko reikia skirti mankštai, o likusį laiką – pagrindinei treniruotei. Svečias keletą kartų parodė, kaip skraidinti diską, po to bandė ir mokiniai.
Taip pat vyko tarpklasinės sportinės varžybos: kamuoliuko ir granatos metimo, šuolio į tolį įsibėgėjus rungtys. Už individualius rezultatus mokiniai apdovanoti diplomais ir padėkomis. Išrinkta sportiškiausia klasė, į paskatinamąją kelionę į Palangą vyks septintokai.
Mokyklos direktorė Violeta Šimelionienė svečiui R.Ubartui įteikė projekto „Drąsinkime ateitį“ Garbės galerijos nario pažymėjimą. Kūno kultūros mokytoja Nijolė Švedienė visų vardu pasveikino sportininką su neseniai praėjusiu gimtadieniu.
Geram žmogui atidavė paskutinius pinigus
R.Ubartui Juknaičiuose nostalgiją kelia ežeriukas, kurį jis pamena ne tokį apaugusį krūmynais kaip dabar. Aplink esančiuose miškeliuose jis ir uogaudavo, grybaudavo. Prieš akis iškyla ir vaizdas, kai su draugais ritinėdavosi nuo prie Juknaičių esančiame žvyro karjere supiltų smėlio kalnų.
Romas prisimena ir kvailyste vadina vieną savo kelionių namo iš Vilniaus jaunystėje. Pavėlavus į autobusą Mikytuose, iš šio netoli Pagėgių esančio kaimelio 28 km jam teko pareiti pėsčiomis į Juknaičius. Eidamas bandė „tranzuoti“, bet niekas nestojo, mat buvo naktis.
Viltį jau buvo praradęs, kai galiausiai, kaip koks išganymas, išniro mažytis zaparožietis, kuris ir sustojo pavežti.
„Buvau labai laimingas, dar paskutinius 3 rublius tam žmogui atidaviau“, – džiugiai pasakoja R.Ubartas.
Į gyvenimą jis stengiasi žiūrėti pozityviai ir net mažose smulkmenose nori surasti grožį. Tiems, kas visuomet paniurę, jis patartų laukti geresnių laikų ir pradėti pasaulį keisti nuo savęs, „neužprogramuoti“ negatyviomis mintimis savo gyvenimo.
Pergalių receptas – tikslo siekimas
Įvardindamas brangiausią savo laimėjimą, Romas, be abejo, pamini olimpines žaidynes Barselonoje 1992 metais. Užplūdusį euforijos jausmą po paskutinio metimo ir svaigulį, kai Amerikos lietuviai perdavė Lietuvos vėliavą – su ja lipo ant čempiono pakyklos.
“Tuomet jaučiau didžiulę atsakomybę. Daugelis iš manęs daug tikėjosi, o aš įvykdžiau, ko iš manęs laukė. Buvo labai svarbu nugalėti“, – pasakojo R.Ubartas. Tąkart jis diską nusviedė 65,12 metro. Šis metimas visiems laikams įrašytas aukso raidėmis į Lietuvos sporto istoriją.
Dar vienas įsimintinas momentas – 1986-aisiais Štutgarte, kuomet pirmąsyk tapo Europos čempionu, diską numetęs 67,07 metro. Po šio laimėjimo jo žvaigždė pradėjo kilti.
Sportininkas prisipažįsta, kad jaudulys prieš varžybas visuomet labai stiprus. Savotiškas talismanas ar ritualas – pasivaikščiojimas.
„Visuomet išeinu pasivaikščioti vakarą prieš varžybas. Svetimame mieste kartais net specialiai einu visur, kad pasiklysčiau. Tai padeda atitrūkti nuo nerimastingų minčių, užgožia jaudulį, apmąstau viską“, – sako R.Ubartas.
Dėl visų pergalių labiausiai jis dėkingas žmonėms, kurie laiku davė tinkamus patarimus, ugdė jį kaip sportininką ir kaip žmogų. Todėl dabar į klausimą – „kaip pasiekti tokių pergalių?“, jis atsakytų, jog reikia savo tikslo siekti iki galo, pamirštant visas abejones.
Būtent pirmasis postūmis, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tas abejones išsklaido. Pats žmogus ima suvokti, ko jis nori iš gyvenimo.