Jau ne vienas Švėkšnos gyventojas yra turėjęs įdomią atrakciją – pasiskraidymą parasparniu, kurį kaimynams ir pažįstamiems mielai dovanoja vietos verslininkas Egidijus RAUKTYS.
Šiemet jis skraidymo sezoną atidarė kovo pabaigoje, kai su fotografe Danute Gailiūniene, kuri iš paukščio skrydžio turėjo užfiksuoti Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje vykusio projekto „Savaitė be patyčių“ paskutinės dienos vykdytą akciją. Jos metu mokyklos bendruomenė apjuosė gimnazijos pastatą, sustojo į širdelės formos figūrą.
Dar viena šio sezono „vinis“ bus suplanuotas pasiskraidymas su Švėkšnos medike Leonora Merliūniene, kuriai verslininkas tokią atrakciją dovanoja jos išrinkimo Švėkšnos Metų žmogumi proga.
Dūšia nurimsta ir per 20 minučių
E.Rauktys prisipažįsta visą gyvenimą „buvęs neramus“: tai jam palakstymų ant „britvų“ reikėję, tai kitokių „ekstrymų“. Kada susižavėjo tikru skraidymu ore, negali pasakyti: gal tada, kai pirmą kartą pakėlė akis į dangų ir pamatė lėktuvą…
Lakūnu netapo, tačiau atsiradus galimybei įsigijo parasparnį. Ir nuo tada net motociklas jo akyse nublanko: 3 metus stovėjo garaže nejudinamas, kol galiausiai buvo parduotas.
Tiesa, įsigyti parasparnį nėra toks juokų darbas. Anot Egidijaus, vien parasparnio variklis kainuoja apie 12 tūkstančių litų, dar apie 5-6 tūkstančius tenka pakloti už sparną.
Tų sparnų Egidijus jau pakeitė ne vieną. Jis pasakoja, jog kaip tik nuo šios parasparnio dalies dydžio ir kokybės priklauso ir atsiplėšimas nuo žemės, ir skrydžio greitis.
Šiandien švėkšniškis jau ir nebepasakytų, kiek kartų iš viso jis kilo į dangų. Jei tik turi bent 15-20 minučių laisvo laiko ir jei leidžia oras, jis meta visus darbus ir kyla virš Švėkšnos.
„Kartais ir tiek minučių užtenka dūšiai nuraminti“, – sako jis.
Ir taip jau gal 5-6 metai.
Įprastinis aukštis, į kurį kyla Egidijus, yra 40-50 metrų. Tai pilotui pats įdomiausias aukštis, kuriame būdamas gali ir žemėje likusiems pamojuoti, gali visus atpažinti ir visi atpažįsta tave. Jis yra pakilęs ir į 2 kilometrų aukštį, bet tai jau – maksimumas net ir tokiam mėgėjui skristi „neramiai“, kaip Egidijus. „Kiti ramiau skraido“, – prisipažįsta jis.
Švėkšnos vaizdai – patys gražiausi
Didžiausias Egidijaus bendramintis yra kitas Švėkšnos verslininkas Antanas Ambroza. „Mes jau labai susikooperavę: užtenka vienam vos užsiminti apie paskraidymą, iš karto abu lekiame prie savųjų parasparnių“, – sako Egidijus.
Tiesa, Antanas, anot Egidijaus, kitų į padanges nekelia, tad jam tenka užduotis skraidinti ir Antano dukras.
Šie vyrai turi ir kitų bendraminčių – tai ūkininkas Stasys Bergelis bei stalius Artūras Kairys. 
Egidijui jau ne kartą teko skraidinti kitus ekstremalių pojūčių mėgėjus. Štai Boso dieną (spalio 16-ąją) skraidymą parasparniu Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos direktorei Daliai Dirgėlienei ir jos pavaduotojoms Rimai Poškienei ir Onutei Jurjonienei dovanojo kolegos mokytojai. Pedagogės į dangų tokiu aparatu kilo pirmą kartą.
„Direktorė buvo drąsi, matėsi, kad ją sužavėjo apačioje matomas miestelio vaizdas. Be to, ir oras ypač gražus pasitaikė, ir ruduo išties auksinis buvo. Pavaduotojos jautėsi ne taip jaukiai“, – prisimena Egidijus.
Įdomiausia, anot jo, yra iš viršaus pamatyti savo gatvę, savo namus. Jis, iš viršaus matęs ir jūrą, ir aplinkinius miestus – Klaipėdą, Palangą, Šilutę – įsitikinęs, jog Švėkšnos vaizdai yra patys gražiausi.
Į dangų – kartu su dukra ir šuniu
Turi Egidijus ir dar du beveik nepakeičiamus savojo ekipažo narius – dukrą Akvilę ir jorkšyro terjerą Nikkį. 14-metė Akvilė į tėčio raginimus paskraidyti kartu pradžioje žiūrėdavo nepatikliai, tik kai Egidijus įsigijo dvivietį parasparnį, jos nebereikia prašyti skristi kartu.
Nikkis dėl šios pramogos netgi tapo žiniasklaidos žvaigžde – informacija apie skraidyti mėgstantį šunį mirga elektroninėse žiniasklaidos priemonėse. Į dangų šunelis, anot Egidijaus, kilo jau kone 10 kartų.
Tiesa, pradžioje šunį į padanges pasiėmę Egidijus ir Akvilė išklausė visokiausių komentarų apie, neva, kankinamą gyvūną…
Bet šunelis skraidymo ne tik kankinimu nelaiko, bet ir pats prašosi nepaliekamas ant žemės – Egidijui ir Akvilei ruošiantis skrydžiui, Nikkis irgi skubiai ropščiasi jiems ant kelių. O kylant jis žvelgia žemyn ir aršiai aploja visus ten pasiliekančius, taip, anot Egidijaus, demonstruodamas savo mandrumą ir viršenybę.
Nikkis moka tinkamai elgtis ir skrydžio metu, todėl jau net galima jo nepririšti – šeimininkai jį tik simboliškai perjuosia dirželiu.
Teko pajusti ir mirties dvelksmą
Ar Egidijui buvo situacijų, kuomet atrodė, kad štai jau viskas – jau teks atsisveikinti su gyvybe? „Buvo“, – prisipažįsta vyras ir neslepia, kad net ne viena, kuomet buvo ne juokais išsigandęs. Labiausiai įsiminė vienas atvejis, kai gyvas liko tik visai menkučio atsitiktinumo dėka – skrisdamas parasparniu palietė aukštos įtampos laidus…
„Pats kaltas buvau, užsimojavau apačioje likusiems draugams ir neapsižiūrėjau, kad jau artėju prie elektros laidų“, – pasakoja vyras.
Nemenku išgąsčiu šis susidūrimas baigėsi tik todėl, kad aparatas palietė tik vieną linijos laidą, jei būtų brūkštelėjęs bent per du, šiandien mes su Egidijumi tikrai nebesikalbėtume…
Ekstremalaus sporto mėgėjas sako tada taip aiškiai pajutęs šiurpų mirties dvelksmą, kad ir dabar dar neužmiršta, jo paties žodžiais tariant, kūną po to apėmusios vibracijos.
Tą susidūrimą jis vadina pamoka Nr. 1, po kurios dabar jau mato visus stulpus ir laidus, ir net kitus per raciją perspėja.
Taigi greita reakcija – pirmas dalykas, kuris būtinas pakilus į padanges. O kas dar?
Anot Egidijaus, dar reikia, kad laiko būtų užtektinai, nes jei jo pristigs, kliūties gali ir nepastebėti.
Dažniausiai jis skraido pavakary, mat tuomet ir dienos darbai būna baigti, ir oro srovės nurimusios, nebe taip blaško parasparnį.
Šiemet žiemą į dangų jis dar nekilo, o štai pernai ore net ir Naujuosius 2013-uosius sutiko.
Artimiausiu metu jis žada paskraidinti ir Švėkšnos „Metų žmogaus“ titulą pelniusią vietos medikę Leonorą Merliūnienę.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kraštiečiai.”