Po Šaktarpio šventės, kuria pavasarį praėjusį šeštadienį sveikino Rusnės salos bendruomenė ir seniūnija, stebėti pamario krašte paukščius norinčiųjų itin padaugėjo.
Pirmą kartą pakvietėme žmones į pamario paukščių karaliją ir nudžiugome, kad atvyko keliasdešimt ekipažų, šeimos net iš Kauno, Jonavos, kitų miestų,- sakė Nemuno deltos regioniniame parke (NDRP) nuo 2006-ųjų dirbanti ekologė Kristina Mudinaitė.
Todėl jau brandinama idėja dažniau rengti pažintinių ekspedicijų, nes jos pasirodė populiarios.
Paukščius stebėjo šventės metu
NDRP komanda, pasistačiusi palapinę nuošaliau nuo Rusnės šventės scenos, sudomino atvykėlius vaizdine medžiaga ir paukščių sankaupas žyminčiais žemėlapiais. Visiems norintiems siūlė grupėmis aplankyti teritorijas, kurios dar pilnos sparnuočių.
Šiomis dienomis ženkliai atšalo, bet paukščių nesumažėjo. Lietuvoje iš viso aptiktos 376 paukščių rūšys, bet apie jų buveines, gyvenimo būdą išplėsti praktinio pažinimo ribas be profesionalų pagalbos nelabai išeina.
NDRP komandai į talką šeštadienį atvyko kaimyninio Rambyno regioninio parko ekologas Drąsutis Brazauskas ir, tapę gidais, du ekologai Skirvytės ir Pakalnės polderiuose sutiko penkiais dviračiais ir 20 automobilių atvykusius žmones.
Iš viso – per 60 šeimų su vaikais.
„Per tris valandas jiems žinių suteikėme bei paukščius parodėme tik Rusnės saloje. Nors jų sankaupos gausios visoje parko teritorijoje, kuri užima 30 tūkst. hektarų“, – sako ekologai.
Stebėtojai turėjo progos pamatyti įvairių rūšių žąsų, urvinių ančių.
„Retų rūšių – baltaskruosčių berniklių, jūrinių šarkų, šaukštasnapių, rudakaklių berniklių taip pat yra“, – sako K.Mudinaitė.
Ne tiek daug yra žmonių, kurie visas rūšis, kurios Lietuvoje aptinkamos, pažvelgę į paukščių skrydį ar stotą , iš karto atpažįsta. Bet norinčiųjų tai išmanyti daugėja.
Paukščių stebėjimas – laisvalaikio pomėgis
Rupkalvių ornitologinio draustinio pakrašty prieš keletą dienų žurnalistės užkalbintas Klaipėdos bendrovėje “Mūsų laikas“ dirbantis statybų specialistas 44-erių Edmundas Užpelkis pro žiūronus skaitė ant vienos iš žąsų kaklo užmauto ornitologinio žiedo įrašą.
„Tai yra įdomu, nes perskaitęs įrašą, siunčiu pranešimą į Kauno zoologijos muziejų ir gaunu atsakymą apie šio paukščio žiedavimo istoriją. Šis užsiėmimas mane įtraukė nuo 2009-ųjų ir neketinu jo atsisakyti, tai laisvalaikio pomėgis“,- sako nuo žiūronų atsitraukęs vyras.
Kodėl tai tapo svarbu? Pasak jo, gali regėti, kad Lietuvos žemė dar patraukli paukščiams ir kitokiems gyviams, gamta pakankamai švari ir nėra pernelyg urbanizuota. Šilutės rajone pavasariai dar ilgai teiks malonumą ne tik paukščių stebėtojams, bet ir visiems gamtos mylėtojams. „Man tai yra svarbu“, – atsako žmogus.
Paprašytas plačiau save pristatyti, atskleidžia, jog jau mokykloje domėjosi paukščiais, bet paviršutiniškai. Į Lietuvos ornitologų draugiją įstojo 2009-aisiais, nes traukė surasti bendraminčių.
Žingeidumas prasidėjo nuo rudojo peslio, kurį pamatė savo kaime Jonaičiuose netoli Šilutės.
„Buvo gegužės mėnuo. Sumaniau domėtis plėšriaisiais paukščiais. Bet ilgainiui pažinimo ribas plėčiau.
Beje, kai važiuodamas pamatydavau suopį ar lingę, stabdydavau, nes būtinai reikėdavo pavėpsoti, kol jie dingdavo iš akiračio.Porą kartų staigiai bestabdydamas automobilį, avarines situacijas sukėliau. Ačiū dievui, viskas baigėsi laimingai“, – prisimena Edmundas.
Vėliau tęsė paukščių giesmininkų pažinimą. Ventės rago ornitologas Vytautas Jusys konsultavo, jo pagalba ir įtaka, plečiant akiratį šioje srity, buvo ir yra pati didžiausia.
Pirmieji paukščių stebėjimo metai E.Užpelkiui ypatingi buvo tuo, kad daug naujų rūšių sužinojo ir pamatė.
„Bet kiek dar yra nematytų -nei vapsvaėdžio, nei žuvininko, nei vieno apuoko ir dar kiek kitų rūšių neregėta…” – skaičiuoja. Beje, jo fotogalerijoje daugėja ir drugelių nuotraukų.
„Šioje sferoje, manau, tobulėjimui ribų nėra. Šiemet sausio mėnesį pirmą kartą pamačiau sviliką, reto grožio paukštį. Nors man visi paukščiai yra gražūs, savaip mieli, netgi varnos ar krankliai.
O šiemet kovo 26-ąją Rusnės saloje trumpai prieš akis šmėstelėjo rudakaklė berniklė tarp baltakakčių žąsų (būryje apie 900 individų). Kažko jos išsigando ,ar tai manęs, ar jūrinio erelio, kur nors netoliese medžiojančio, tai pakilo visos, apsuko kelis ratus ir vėl nutūpė. Kadangi ta berniklė reta, tai aš dar keturias valandas jos su žiūronais ieškojau, bet daugiau nepamačiau. Sušalau, pavargau.
Tad ar galima labai atvirauti, juk skeptikams atrodys – paukštininkai visai nupušę. Dėl vieno paukštelio!.. Bet net ir nieko nepęšęs grįžau namo pakilia nuotaika…“- pasakoja E. Užpelkis.
Pamaryje – šimtai tūkstančių paukščių
Praėjusį sekmadienį, balandžio 1-ąją, daugelyje kraštų buvo minima Pasaulinė Paukščių diena.
1906 m. šią dieną buvo pasirašyta Tarptautinė paukščių apsaugos konvencija. Pasaulyje jų yra apie 10 tūkst. rūšių.
Jei žmonės kūrybinės energijos išteklius papildo nuo išskleistų skrydžiui laisvūnų paukščių sparnų, palydėdami juos tik žvilgsniu, šiai traukai atsispirti neįmanoma. Tai supranta ir Ventės rago ornitologas V. Jusys.
Jis prisimena, kaip šiemet sausio vidury žiemoti likusių vandens paukščių apskaitoje jam talkino ornitologas mėgėjas E.Užpelkis, taip pat šilutiškis Povilas Bagdonas.
Vyrai nustebo, jog Nemuno deltoje žiemoja apie tūkstantį gulbių giesmininkių, apie 200 pilkųjų žąsų. Apsemtose Sausgalvių kaimo pievose matė apie 9 tūkst., o Kniaupės įlankoje – apie 10 tūkst. ančių. Iš lėktuvo darytose nuotraukose tik viename būryje jų užfiksuota 7230.
Sausį pamaryje dar žiemojo apie 22 000 įvairių vandens paukščių, o dabar, pavasarį jų – jau šimtai tūkstančių. Pakeliui į tundrą, į perimvietes, iš žiemaviečių traukiančių laukinių žąsų pulkai čia sustojo kelioms savaitėms.
Nemuno delta yra svarbiausia jų mitybos bazė tarp užlietų potvynio laukų.
„Nuo to, kaip gausiai energijos išteklius čia papildys, priklausys ir dėčių gausa grįžus į tundrą“, – sako abu ornitologai – profesionalas V.Jusys ir mėgėjas E.Užpelkis.