Rusnės bibliotekoje gausiai susirinkę dalyviai nustebino net renginio organizatorę. Gerai nusiteikę rusniškiai pasidalijo į penkias komandas, viktorinoje susigrūmė „Trys Skirvytės“, „Žvejų mergytės“, „Šyša“, „Pempiukai“, „Stintikės“.
Komandų nariams teko gerokai pasukti galvas ieškant atitikmens dabartinėje kalboje senoviniams žodžiams kebeklis, staldis, jupikė, maukės, klucė, apcūgos, liūdė, šlajos ir kt. Burtų keliu traukiant daiktus reikėjo juos pavadinti senoviškai, kaip savo kūriniuose juos vadindavo Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaitytė.
Kaipgi žuvies krašte be klausimų, susijusių su žuvimis? Ne kiekvienas rusniškis, o ką jau kalbėti apie atvykusius svečius, galėtų įvardinti, kokios žuvys rūšys yra aparas, viršvandenė, ykutis, pūkis.
Viktorinos dalyviams paruošta jau tradicija protų mūšiuose tapusi grandinėlė ir žaibo turnyras, kuriame pateikti tik su Rusnės istorija susiję klausimai. Gali būti primiršęs senąją pamario krašto šnektą, bet salos istorija – šventas reikalas. Nevalia nežinoti, kada nutiestas ir sugriautas Peterso tiltas, kada pastatyta senoji medinė ir dabartinė bažnyčia, koks yra Uostadvario švyturio aukštis, kada nutiestas Baltasis tiltas per Pakalnės upę. Dalyviams teko įminti minkles, inscenizuoti po vieną dainos „Trys mergytės vėši skalbė“ posmą. Tai išjudino dalyvius taip, kad jie negalėjo atsisakyti pažaisti Violetos pagaminto žaidimo.
O kokia viktorina be laimėtojų ir apdovanojimų? Čia visus nustebino Violetos kurti prizai.
Rusniškiai vakarojo prie arbatos puodelių, užkąsdami pačių atsineštomis vaišėmis. Seniūnės Dalios ir mokytojos Aušros užvesti dainavo senąsias Mažosios Lietuvos etnografinio regiono dainas.
Myli salos žmonės Rusnę, puoselėja krašto tradicijas, traukia senąsias savo krašto dainas ir tai rodo, kad senolių palikimas kraštiečiams labai svarbus.
Rasa STASIUVIENĖ, bibliotekininkė