Visgi pasiklausius didelę patirtį turinčio ūkininko pasakojimo ta būsima ramybe imi abejoti. Mat tie po toną ir pusantros sveriantys jo augintiniai, kai kurie net „flegmomis“ ar „lėtapėdžiais“ vadinami, ir vienas kitą per save yra pamėtę, ir rankos storumo rąstus suskaldę, o įsiūčio metu gali ir kelis metrus į viršų pašokti… Visgi ūkininkas turi receptų, kaip išauginti „gero charakterio“ bulių, žinantį, kad ne jis čia šeimininkas, ir žino, kodėl jų (kaip ir vaikų) negalima skriausti.
Kalbamės vasario 12-ąją startuojančių Jaučio metų išvakarėse.
Augina ne jaučius, o bulius
„Jautis yra kastruotas bulius, kuriuo anksčiau laukus ardavo, o aš auginu bulius“, – ilgai nedelsęs įspėja į savo tvartus pakvietęs J. Oželis. Ir lydi iki bandos „galvos“ – limuzinų veislės Hero aptvaro lauke. Beveik pusantros tonos sveriantis 5 metų rudas galiūnas, kurio vardas reiškia „didvyris“, ramiai ir ilgai stebi lankytojus, bet taip ir nesiteikia prieiti arčiau. Tarsi sakytų, kad čia nėra tokių, kurie galėtų jam nurodyti kaip elgtis.
Dar didesnę ramybę spinduliuoja tvarto viduje snaudžiantis tikras metų simbolis – balto metalo spalvos Šarole veislės atstovas Jereto. Ir jokios šeimininko pastangos pakelti jį iš miego – viliojimas šienu ar miltais, net pakaušio pakrapštymas pagaliu rezultatų neduoda. Vos atsisukęs ir vieną akį užmetęs į nekviestus ramybės trikdytojus baltasis garbanius ir vėl nusisuka. Komentarų čia ko gero net nereikia… Ir tik tada, kai jau visai prarandame viltį jį pakelti iš snaudulio, Jereto teikiasi lėtai pakilti. „Jis jau toks – tikras lėtapėdis“, – įvertina Jonas.
Kituose aptvaruose matome jaunesnius buliukus, iš viso jų čia apie 30 (neskaitant karvių ir telyčaičių). Visi jie gali laisvai, kada panorėję išeiti į lauką, nes mūsiškos žiemos šaltukas šiems galvijams – nė motais.
Jonas pasakoja, jog Šarole ir Limuzinų veislių veršeliai jo ūkyje vedami vasario mėnesį, šalia mamos auga iki lapkričio, o tada atjunkomi ir uždaromi atskirai. Tas laikas, anot jo, būna liūdnas, mat visuose tvartuose bent savaitę ar dvi nesibaigia bliovimas. „Tada būna daug verksmų, staugia ir mamos, ir vaikai“, – sako jis.
Tuomet pavasarį atliekamas kontrolinis būsimųjų „veislės gerintojų“ svėrimas, mat jie jau turi atitikti savo veislei būdingus kriterijus. Atvykę vertintojai atsiveža specialias kalibruotas stakles, o atlikdami vertinimą žiūri į buliukų genealoginį medį, lygina su keturiomis ankstesnėmis kartomis.
Norėjo palyginti dvi veisles
Apie visus savo augintinius J. Oželis gali pasakoti nesustodamas, tad jo žodžiais, kad šių galiūnų auginimas yra ne tik jo darbas, bet ir hobis, nesuabejoji. Ūkininkas prisimena, kad pradžia buvusi prieš porą dešimtmečių, kuomet gavęs pasiūlymą, išvažiavo į Vokietiją atrinkti galvijų visos Lietuvos ūkininkams. Parvežė jų tada 15 furgonų po 60 bulių kiekviename. Kartu ir sau atsirinko veislinį Šarole bulių ir 10 veršingų telyčių.
Vėliau įsigijo ir Limuzinų veislės galvijų. Sako norėjęs juos palyginti, įsitikinti, kuriuos auginti labiau verta. Visgi pradžia buvusi sunki: trūko patirties, neteko nemažai veršelių. O ir visoje Lietuvoje mėsinių galvijų dar niekas neaugino.
Ilgainiui įsitikino, kad laikyti karves dar ir kitus darbus turinčiai šeimai yra pernelyg sudėtinga, tad nutarė imtis tik mėsinių buliukų auginimo.
Šiandien tai yra ekologinis dviejų šeimininkų ūkis, kuriame viskas, ko reikia galvijams, užsiauginama.
Galiūną suvaldė… karvė
Per du dešimtmečius ūkininkas gerai ištyrinėjo bulių elgseną, matė visokių nutikimų. Štai kad ir prieš 10-metį augintas galiūnas nors ir labai gerus duomenis turėjo, teko jį parduoti mėsai vien dėl bjauraus charakterio. Anot Jono, žvėris jis buvo, žmones puolė taip, kad net rąstų tvoros linko…
Arba kitas pusantros tonos svėręs Šarole galiūnas, su kuriuo atsisveikinta visai neseniai. Apgyvendintas gretimame aptvare su Hero jis kartą taip įsiuto ant rudojo kaimyno, kad suskaldė už žmogaus ranką storesnius aptvaro rąstus. Ir visai nežinia, kaip būtų pasibaigęs jo puolimas, bet čia kelią perėjo… (kaip tame prancūzų posakyje – „Ieškokite moters“)… karvė. Ji visai nesunkiai sustabdė galiūno puolimą… O tada jau ir šeimininkas su talkininkais suskubo ir piktąjį iš naujo uždarė.
Nesutarimų būta ir tarp vienos veislės atstovų, kai viename garde buvo apgyvendinti 3 ir pusantrų metų „šaroliukai“. Tuomet vyresnysis, jau 1400 kg sveriantis gentainis, Jono žodžiais tariant, pajuto gresiančią priaugančio jaunėlio konkurenciją, ir kartą užspeitė jį į kampą. Susirėmimui jis buvo nusiteikęs išties karingai: kelis kartus net toną sveriantį jaunėlį it niekur nieko švystelėjo per save… Išskirti jų nepajėgė net supuolę šeimininkai, perlieję juos abu gal 10-čia kibirų vandens – buliai regis to net nejuto. Išgelbėjo tik atidarytos tvarto durys – tada jie, išpuolė į lauką ir tarsi sutrikę, išsiskyrė.
Jonas prisipažįsta manęs, kad jaunėliui bus suknežinti kaulai, bet šio net gydyti nereikėjo – po poros dienų jau buvo sveikutėlis. Keisčiausia, anot jo, kad abu jie iš pažiūros buvo „flegmos“.
Atstumą išlaikyti būtina
Jonas sako, kad kone visus buliukus galima išauklėti taip, kad kiekvienas jų žinotų: ne jis – tu čia šeimininkas. Bulius turi turėti gerą charakterį, būti ramus, nes blogo charakterio augintinio neparduosi į kitą ūkį. Vienas iš galimų „auklėjimo“ metodų – iškelti ranką su pagaliu ir garsiai sušukti… Ir jokiu būdu negalima jam parodyti, kad jo bijai – jei tai pajus, gero nelauk, jau neperauklėsi.
„Svarbi ir šeimininko ramybė. Su juo reikia gražiai bendrauti, nes pats stresuodamas kito neišauklėsi. Negalima buliuko skriausti, mušti, nes jie viską atsimena ir užaugę gali tau sugrąžinti“, – apie savo augintinius – lyg apie vaikus kalba Jonas.
Visgi išauklėti pavyksta ne visus, mat genai ir bulių charakteriui daro didelę įtaką. Štai pernai iš viso augintinių būrio vieną teko parduoti mėsai – jau buvo matyti, Jono žodžiais tariant, jo pasiutimas. Jam yra tekę matyti net kelis metrus į viršų pašokantį bulių – tokie stiprūs yra jų raumenys.
Tačiau net ir pas „labai gerai“ išauklėtą bulių eidamas, anot jo, pirmiausiai turi patyrinėti žvilgsnį, kuriame įgudusi, patirties turinčio žmogaus akis gali daug perskaityti – ir apie nuotaiką, ir apie ketinimus. O įėjęs į gardą visada išlaikyti atsargai metro ar dviejų atstumą. Nes niekada nežinai, kas jam „šaus“ į galvą…
Važiuoja į parodas
Didelį stresą galvijams kelia jų svėrimo ir kraujo paėmimo procedūros. Po pastarosios, pasak Jono, kai kurie buliukai ir pusmetį neatsigauna, jaučiasi, kad yra baugūs. Tokius pojūčius sukelia ne tiek dūris, kiek neišvengiamas gyvulio fiksavimas specialiose staklėse.
Ūkininkas su savo augintiniais kasmet važiuoja ir į parodas, vežasi į jas ir karves su veršeliais. Jam malonu, kad pasižiūrėti galvijų, net jų pakalbinti, paglostyti ateina ne tik pirkti ieškantys ūkininkai. Ateina ir šeimos, kurios savo vaikus nori supažindinti su įvairių veislių galvijais. Žinoma, tai irgi kelia gyvuliams šiokį tokį stresą, bet jei gyvulys, pasak Jono, „gero charakterio“, jis stresuoja mažiau.
Išlydėdamas J. Oželis patikina, kad sprendžiant apie metus iš jo augintinių būdo galima teigti, kad šie metai bus geri: ir ramesni už praėjusius, ir ekonomiškai geresni. Bet tik su ta sąlyga, jei visi atsakingai savo darbus atliksime.
