150-ąsias lietuviško laikraščio „Aušra“ redaktoriaus ir leidėjo Jurgio Mikšo gimimo metines švenčianti Saugų J.Mikšo pagrindinė mokykla pakvietė į jubiliejinę konferenciją.
Kai kam tai buvo puiki proga prisiminti, kuo mūsų kraštui ir visai Lietuvai yra nusipelnęs šis visuomenės veikėjas. Kai kas su J.Mikšo veikla susipažino pirmą kartą. Abejingų neliko – kiekvieno mokytojo, mokinio ar svečio galvoje, ko gero, kirbėjo pasididžiavimas, kad lietuviškosios spaudos darbuotojas yra kilęs būtent iš jų mylimo gimtojo krašto.
Likimo vėtytas gyvenimas
Atidarydama renginį mokyklos socialinė pedagogė Rasa Jakienė kalbėjo: „Kiekvieno žmogaus gyvenimas antkapyje dažniausiai pažymimas brūkšneliu – tarp gimimo ir mirties. Tas ženklas – kelias, skirtas kiekvienam iš mūsų: vienam ilgesnis, kitam – trumpesnis. J.Mikšui likimas skyrė 41-rius. Bet šiuo atveju laikas, duotas jo žemiškai būčiai, paženklintas dideliu pasiaukojamu darbu, įvardintu „Aušra“.
Kokiais nuopelnais tuometei Didžiajai ir Mažajai Lietuvoms pasižymėjo šis aušrininkas?
Remdamiesi profesoriaus, aktyvaus šio krašto tyrinėtojo Domo Kauno knyga „Aušrininkas“, dešimtokai Judita Vilkytė ir Ernestas Butkus pristatė išsamų pranešimą apie J.Mikšo veiklą.
J.Mikšas gimė 1862 m. kovo 18 d. Saugų parapijos Virkytų kaime. Jo tėvai – Kristupas ir Elzė buvo pasiturintys ūkininkai, apsišvietę žmonės. Namuose turėjo 18-19 a. išleistų lietuviškų knygų – evangelijų, maldaknygių ir daug prenumeruojamų laikraščių.
„Tai reiškė, kad tėvai gerai suvokė mokslo ir pažangos vertę“, – svarstė saugiškiai.
Jurgis buvo neeilinių gabumų ir baigęs Virkytų pradinę mokyklą įstojo į Tilžės gimnaziją be parengiamųjų kursų. Tai buvo retas reiškinys to meto švietimo sistemoje. Tačiau iš paskutinės gimnazijos klasės jis buvo pašalintas. Tiksli priežastis nežinoma. Manoma, kad taip atsitiko dėl lietuvybės propagavimo. Nors jaunuolis vėliau labai stengėsi, tačiau gauti vidurinio mokslo atestato jam nepavyko.
Grįžęs pas tėvus į Virkytus, J.Mikšas laiškais susipažino su lietuvybės žadintoju A.Višteliu, G.Zauerveinu, Klaipėdos lietuviško laikraščio „Lietuwiszka zeitunga“ redaktoriumi M.Šerniumi. Virkytuose ėmė užrašinėti lietuviškas dainas ir rašyti patriotinius straipsnius, kuriuos spausdino „Lietuwiszkoje zeitungoje“.
1882 m. M.Šernius pasiūlė Prūsijoje leisti Didžiajai Lietuvai skirtą laikraštį „Aušra“, o į redaktoriaus pareigas paskirti vos 24 metų sulaukusį J.Mikšą.
Jaunuoliai pasakojo, kad 1883 m. pavasarį J.Mikšas apsigyveno Ragainėje ir pradėjo dirbti Kybelkos ir Albano spaustuvėje. Čia jis išmoko knygų leidybos amato ir ėmėsi organizuoti „Aušros“ leidimą. Spaustuvėje dažnai ėmė svečiuotis Martynas Jankus – būsimas Mažosios Lietuvos patriarchas. Jis greitai tapo Jurgio draugu ir bendradarbiu. Abu paruošė 1884 m. lietuvišką „Aušros“ kalendorių.
„J.Mikšas gerai jautė laikraščio įtaką kovoje prieš tautinę priespaudą, todėl ėmėsi leisti dar vieną laikraštį, skirtą Mažajai Lietuvai – „Niamuno sargas“. Bet Mažosios Lietuvos ūkininkai buvo labai atsargūs ir bijojo vokiečių valdžios: laikraštis netapo populiarus dėl savo radikalumo ir jį teko uždaryti“, – pasakojo J.Vilkytė.
Tačiau „Niamuno sargas“ parengė dirvą dar vienam reikšmingam tautinio atgimimo žingsniui – organizuotam kultūriniam sąjūdžiui – „BIRUTĖS“ draugijos gimimui. Ją Tilžėje 1885 m. slapta įkūrė keturi entuziastai – J.Mikšas, M.Jankus, K.Voska ir E.Wayeris. Draugijos pirmininku buvo išrinktas J.Mikšas.
Kultūros šviesuolis visą laiką svajojo apie nuosavą spaustuvę. 1885 m. iš tėvų gavęs palikimą – 10 tūkst. markių, M.Jankaus paskatintas, rugsėjį iš Bavarijos nusipirko naują, kokybišką spausdinimo mašiną. Spalio mėnesį Tilžėje atidarė savo išsvajotą spaustuvę ir vėl ėmė leisti dabar jau „Nemuno sargą“. Nepaisant įdėto triūso ir didelių lėšų, piniginiai spaustuvės reikalai buvo prasti ir vos po metų veiklos ji buvo parduota iš varžytynių.
Išdavė artimiausi bendražygiai
Saugų mokyklos istorijos mokytojas Juozas Vilkanauskas pabrėžė, kad kalbant apie J.Mikšo likimą ir veiklą būtina pabrėžti jo kelyje pasitaikiusius netikrus „draugus“ ir jųjų apgavystes, lėmusias „Aušros“ žlugimą.
„20 metų tyrinėjęs „Aušros“ istoriją, profesorius D.Kaunas surinko daug dokumentų atskleidžiančių tikrąją tiesą apie „Aušros“ katastrofą. Jau 1886 m. balandį J.Mikšas suprato, kad lėšos, įdėtos leidybon, taip greitai negrįš, ir parašė pilną nerimo laišką J.Basanavičiui. Paprašė kuo skubiau susimokėti už atsiųstas knygas ir brošiūros spausdinimą“, – pasakojo J.Vilkanauskas.
J.Basanavičius skolą nedelsdamas išsiuntė ir Jurgis vėl sąžiningai vykdė savo įsipareigojimus prenumeratoriams, nesulaukdamas jokios pagalbos ir finansinės paramos iš kitų bendražygių. Priartėjus bankroto ribai, J.Mikšas bandė ieškoti kreditorių. Kad turtas nebūtų parduotas iš varžytynių, jam būtų užtekę 300 markių – kad sumokėtų įsiskolinimą spaustuvėje dirbančiam draugui E.Weyeriui, su kuriuo kartu kūrė ir vadovavo „Birutės“ draugijoje.
Pakurstytas M.Jankaus, J.Basanavičius antrą kartą prašytų pinigų neatsiuntė, nors ir nujautė, kad prieš aušrininką rezgama intriga. Tačiau būdamas toli nuo įvykių vietos, ne viską suprato.
Visi trys – M.Jankus, V.Bruožis ir E.Weyeris – lengvai laimėjo paskelbtas varžytynes ir pusvelčiui perėmė spaustuvę bei visą J.Mikšo turtą.
Kurį laiką J.Mikšas neturėjo darbo, tačiau nepalūžo ir susirado darbą Tilžės teisme. Visą gyvenimą jį slėgė didelė skolų našta, nuo kurių J.Mikšas niekur nebėgo ir sąžiningai mokėjo. 1892 m. pabaigoje jis persikėlė gyventi ir dirbti į Labguvą. Būdamas teismo valdininku gerai žinojo vokiškus įstatymus ir parengė reikšmingą darbą, tvirtai įėjusį į lietuviškos knygos istoriją – iš vokiečių kalbos išvertė teisinių dokumentų sudarymo vadovą, kuris palengvino ir atpigino teisinių dokumentų sudarymą lietuvininkams.
1903 m. gegužės 1 dieną J.Mikšas netikėtai mirė. Jam ėjo tik 42-ieji.
Pasak J.Vilkanausko, neaišku, kas dalyvavo šviesuolio laidotuvėse ir kur jis palaidotas. Šiuo metu Lietuvoje neaptikta ir jokių jo giminių pėdsakų. Spėjama, kad jų galėtų būti Vokietijoje.
Pristatė žymius krašto knygnešius
Išklausę įdomių pasakojimų apie Saugų J.Mikšo pagrindinės mokyklos vardo suteikėją, mintimis ir pasakojimais apie lietuvišką spaudą ir jos platinimą pasidalijo svečiai iš Priekulės, Žemaičių Naumiesčio ir Švėkšnos gimnazijų.
„Saulės“ gimnazijos Švėkšnoje moksleivės Asta Gečaitė ir Agota Vaitiekutė pasakojo, kad uždraudus spaudą, Prūsijoje spausdinamos lietuviškos knygos, laikraščiai, kalendoriai, kartu su kontrabanda, buvo gabenami į Lietuvą ir pro Švėkšną. Pradžią tam davė Švėkšnoje klebonavęs Petras Stačkauskas.
Lietuviškas knygas gabeno Švėkšnos knygnešiai Juozapas Rugis, Jonas Bliūdžius, Juozas Freitikas, Tadas Lomsargis, Marijona Pupšaitė, Jonas Jucius, Juozas Toleikis, Domininkas Serapinas, Juozas Merliūnas, Domininkas Vanagas, Jonas Stonkus, Ona Jucienė, Jonas Vidutis, Petras Kavaliauskas, Juozapas Rupšys, Andriejus Balčėnas.
Pastarasis yra palikęs prisiminimą: „Vieną kartą kaime pasirodė „maskoliai“ ir ėmė krėsti namus. Kadangi neturėjo, kur paslėpti knygas, teko sumesti jas į krosnį. Vienas „maskolis“ užsimanė rūkyti ir norėjo užsidegti papirosą iš krosnies. Siūlomų degtukų nepriėmė. Visi apmirė. Kareivis atidarė krosnies dureles, pamatė degančias knygas, liūdnai šyptelėjo, užsidegė papirosą ir – niekas nieko…“
Apie Žemaičių Naumiesčio knygnešius D.Markvaldą, A.Vytartą, A.Razmą, K.Razmą, J.Šilinską, P.Šilinską, V.Ragelskytę, B.Spyčiuvienę, J.Jurgį, J.Radavičių, A.Valutį, J.Valutį, V.Birbalą ir Š.Iciką pasakojo iš šio miestelio gimnazijos atvykę mokiniai Gerda Auškalnytė, Povilas Ponamariovas, Giedrė Pupšytė ir Laura Ringytė.
Priekulės gimnazistas Aurimas Einikis atskleidė gražius iš Pjaulų kaimo (Priekulės sen.) kilusio bibliofilo Jono Padago ir J.Mikšo ryšius. Priekulėje įkūręs jaunųjų rašytojų būrelį, drauge su jais J.Padagas užrašinėdavo išgirstas lietuviškas dainas, kurias siųsdavo į Ragainę J.Mikšui.
Konferencijoje ne kartą skambėjo profesoriaus D.Kauno vardas, apie kurį pranešimą parengė Saugų moksleivės Reda Meilytė ir Monika Jauniūtė.
Mokiniai ir mokytojai dėkojo D.Kaunui už darbą tyrinėjant spaudos draudimo laikotarpį Lietuvoje, už visas išleistas knygas, iš kurių semiamasi istorinių žinių. Ir, svarbiausia, už knygą „Aušrininkas“ – nupūtusią užmaršties dulkes nuo dramatiško pirmojo „Aušros“ redaktoriaus likimo.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.