Dažnas pagalvojame, ar iš tikrųjų esame priklausomi nuo metų laikų ir ką daryti, kad išvengtume su jais susijusių nuotaikų kaitų. Atsikėlus ir ruošiantis darban – dar tamsu, grįžus vakare – jau tamsu. Apatija ir liūdesys vis siūlosi į draugystę…
Progą saugiškiams susirinkti draugėn į renginį „Pabūkime kartu“, papročius prisiminti, savo keptais pyragais ir arbata pasivaišinti, pašmaikštauti (juk gera nuotaika ir liūdniausias mintis išblaško) pasiūlė Saugų bibliotekininkė R.Juškienė kartu su bendruomenės „Saugų artuma“ aktyvu.
Renginyje dalyvavo ir Saugų parapijos klebonas Vytautas Tamašauskas, seniūnė Anastazija Oželytė.
„Pasitikdami adventą, ieškokime Dievo artumo, kuris adventinę nuotaiką pakeis Kalėdų džiaugsmu“, – mintimis dalijosi klebonas V.Tamašauskas. Jis pastebėjo, kad adventas pilnas paslaptingumo, netikrumo. Anksčiau žmonės tikėjo, kad visur vaikšto dvasios, galinčios pakenkti, todėl vengė dirbti įvairius darbus: nepylė pagalvių, manydami, kad varnos žąsiukus išnešios, nevijo botagų, nes avys kvaituliu suksis. Stebėdami gamtą, sprendė apie ateinančių metų derlių: jei per adventą priverčia sniego, tikėjosi vasarojaus.
Per adventą nevalia linksmintis, burtis jaunimui, vaikinams lankyti merginas. Anksčiau 3 kartus per savaitę pasninkaudavo – trečią, penktą ir šeštą dieną, o dabar – tik penktą dieną.
Seniūnė A.Oželytė iniciatyvią bendruomenę „Saugų artuma“, vadovaujamą Vytauto Laurinavičiaus, pavadino turinčia savo veidą ir linkėjo darnaus darbo, sutarimo, vienybės, atsakingai dalyvauti sprendžiant bendruomenės problemas. Seniūnė dėkojo bendruomenės nariams, kad rado laiko pabūti drauge, pabendrauti, o bibliotekininkei Reginai – už bibliotekoje sukurtą pakilią, ramybės ir gerumo sklidiną nuotaiką.
Draugiškame būryje pasidalinta ne tik valgių, bet ir gyvenimo receptais, liejosi senjorų prisiminimai, sušildydami visų čia buvusių širdis. Nepamiršta ir klebono V.Tamašausko sukaktis, kurios proga jį sveikino bendruomenė.
Užbaigti norisi Džono O’Donahju (1956-2008), airių filosofo, teologo, mokytojo ir poeto mintimi, kuri bene prasmingiausiai atspindi šį sakralinio laukimo metą: „Kiekvienoje širdyje šviečia jaukus žiburėlis. Mes ne visada pastebime, bet jis ten spingso.
Tai jis apšviečia protus, kad pamatytume grožį, žadina troškimą siekti daugiau ir skatina širdį mylėti gyvenimą. Be jo dienos būtu tuščios ir nuobodžios, ir jokie horizontai nežadintų mūsų ilgesio. Kažin kas tyliai kursto gyvenimo geismą, o jis glaudžiai susijęs su gyvybine energija ir jauduliu. Ši drovi vidinė šviesa leidžia pažinti ir priimti patį mūsų buvimą čia kaip palaimą.
Ateiname į pasaulį kaip svečiai ir iš karto paveldime atminties, dvasios ir svajonių vaisius, sunokintus seniai, dar prieš mums pasirodant, dabar jie mus supa, maitina ir stiprina. Dovanotas pasaulis yra pirmasis mūsų palaiminimas“.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.