Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute kuriamas Klaipėdos krašto konfesinio paveldo skaitmeninis archyvas. Tai yra Klaipėdos krašto senųjų liuteroniškų kapinaičių fiksavimo darbai, kurie vykdomi jau nuo 2006 m.
„Jeigu pamatysite tokius keistus žmones, slampinėjančius po apaugusias kapines, bet nieko nekasinėjančius, nepagalvokite, kad ten juodieji archeologai ar kokie metalo vagys. Ten galime būti ir mes, tokie keistuoliai“, – juokavo praėjusiais metais prie kapinaičių tyrinėtojų ekspedicijos prisijungęs Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa.
Mokslininkų ekspedicija dirbo Saugų teritorijoje ir aprašė daugiau nei 30 vietos kapinaičių. Etnologas, Klaipėdos universiteto prof. dr. Rimantas Sliužinskas papasakojo apie vieną tyrimų sritį – kryžių rūšis.
Vertingas kiekvienas fragmentas
R.Sliužinskas sako, kad ekspedicijos nariai stengiasi nufotografuoti, nufilmuoti, aprašyti visa tai, kas dar yra išlikę: kryžius, antkapinius paminklus, kapinių vartus, galbūt kryžių ar paminklų likučius. O aprašyti, pasak etnologo, dera vardus, pavardes, gimimo ir mirties metus. „Net mažiausias fragmentas, viena raidelė, skaitmuo yra suskaičiuoti, inventorizuoti ir jų vieta nurodyta“, – kalbėjo etnologas.
Kartais, kad pamatytų, kas ant paminklo užrašyta, tyrinėtojams tenka imtis įvairiausių gremžtukų ir šepečių. Kiek įmanoma paminklas nušveičiamas, išraunamos žolės, nukertami nedideli medeliai.
Epitafijose pasitaiko klaidų
Etnologas pasakoja, kad rečiausi yra apie pusės metro aukščio mediniai kryžiai su vinimis. Jų išlikę apie 1 proc. Taip pat reti tokie patys mediniai kryžiai, tik be vinių. Tokių kryžių ekspedicija aptiko Baičių, Šyšos kapinaitėse. Fiksuojami ir mediniai kryžiai su stogeliu, o dar vėlyvesnės kilmės yra aukštesni mediniai kryžiai.
Kaltiniai geležiniai kryžiai turi daug ažūrinių ornamentų: įvairių rožyčių, gėlyčių. Tokių kryžių ekspedicija rado Mociškių, Šyšgirių, Žakapių, Laugalių, Baičių kapinėse. R.Sliužinskas sakė, kad kai kuriose liuteroniškose kapinaitėse užfiksavo ir tam tikrų svetimybių, pavyzdžiui, kryžius su nukryžiuotojo figūrėle. Anot etnologo, pagal senąją tradiciją, liuteronų kapinėse nukryžiuotojo figūrėlės neturėtų būti, nes tai yra katalikiškas simbolis.
Lietinių geležies kryžių kapinaitėse rado daugiau. Jie sunkūs, turintys daug geležies ir panašesni vienas į kitą, nes buvo gaminami pagal vieną ar kelias formas. Šio tipo kryžiai dominavo iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau jų tradicija baigėsi.
Metalinių epitafinių lentelių ir akmeninių luitų – stelų tyrinėtojai rado labai nedaug. Ant epitafinių lentelių ar akmeninių epitafinių plokščių būdavo užrašoma informacija apie mirusįjį. Populiarus palmės šakelės motyvas. Pasak R.Sliužinsko, kartais užrašuose vienas žodis užrašytas vokiškai, kitas – lietuviškai. Pasitaiko ir gramatinių klaidų, pavyzdžiui, kai kur N raidė buvo parašyta atbulai. Tai rodo, kad šiame krašte vokiečiai su lietuviais gyveno bendrystėje.
Kapaviečių tvorelės ir vėlyvesnės kilmės betono cementiniai kryžiai parodydavo žmogaus turtingumą. Tvorelių ypač daug Rusnės kapinėse.
R.Sliužinskui šią vasarą teko lankytis Mozūrijos krašte, Lenkijoje, kuris taip pat priklausė Rytprūsiams. Torūnės kaime rado lygiai tokį pat kryžių kaip ir mūsų krašte. „Panašūs tendencijos buvo visuose Rytprūsiuose“, – pastebi etnologas. Pavyzdžiui, Biržuose kryžiai buvo visai kitokie, nes ten dominavo evangelikai reformatai.
Kapinaites tiria ne vieni
Dažnai prie Klaipėdos krašto liuteronų kapinių šiuo metu galima prieiti tik per laukus, pievas, privačias žemes. Būna atvejų, kai etnologams tenka lipti per spygliuotas vielas ar elektrinius piemenis. Labai apleistas kapinaites mokslininkai liūdniausiu atveju vadina mirusiomis kapinėmis.
Kartais pasitaiko, kad kaimo šalia jau nebėra, o kapinaitės išlikusios, ir mokslininkai net nežino, kuriam kaimui jas priskirti ir kaip pavadinti. Pasak R.Sliužinko, tokiais atvejais gelbsti šiemet pradėta naudoti naujovė – kapinaičių teritorijos matavimas GPS navigatoriumi. Šiuo prietaisu galima labai tiksliai, 1 arba 1,5 m tikslumu, nustatyti kapinaičių teritoriją.
Tačiau ne visose kapinaitėse taip liūdna. Yra daug gerų žmonių, tvarkančių senąsias kapines. R.Sliužinskas labai dėkojo Saugų seniūnei Anastazijai Oželytei, kurios rūpesčiu sutvarkyta daug kapinaičių. Tie žmonės, kurie prižiūri senąsias kapinaites, anot R.Sliužinsko, daro šventą darbą.
Mokslininkas taip pat minėjo, kad jie ne vieni tiria senąsias Klaipėdos krašto kapinaites. Jis dėkojo šilutiškei mokytojai Reginai Meškauskienei, kuri perdavė jos pačios ir kolegų užfiksuotų 177 kapinių tyrimo medžiagą.
Pasak etnologo, šiandien iš dešimties kryžių yra išlikęs tik vienas. Beveik pusė išlikusių artefaktų yra betoniniai antkapiai.
Šių tyrimų tikslas yra bent kompiuteryje, nuotraukose, video medžiagoje išsaugoti tai, kas išlikę. Vėliau šiuos užfiksuotus dalykus bus galima tyrinėti moksliškai.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.