Šilutės muziejuje – į Mažosios Lietuvos genocido laikus nukėlusi konferencija

Visi, kas domisi Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorija, kultūra ir kalba, kam svarbus čia gyvenusių protėvių palikimas, kas yra girdėjęs apie skaudžius vietinių šeimų ir vadinamųjų „vilko vaikų“ išgyvenimus, genocidą ir tremties procesus, ir siekia apie tai sužinoti dar daugiau, spalio 16-ąją rinkosi į Šilutės H. Šojaus muziejų. Čia surengta konferencija „Mažosios Lietuvos tyrinėjimai: kalba ir kultūra“, kurios lektoriai nukėlė į dešimtmečius ir šimtmečius skaičiuojančios istorijos laikus.

Mažosios Lietuvos genocido diena konferencijai pasirinkta neatsitiktinai – prieš 80 metų sovietų armija užėmė Klaipėdos kraštą ir pradėjo etninį gyventojų valymą.

Priminė papročius ir apeigas

Pasveikinti konferencijos dalyvius atvykusi vicemerė Daiva Žebelienė sakė, kad pasirinkta išties skaudi ir išskirtinė tema. Šis kraštas turi unikalią, gilią ir skausmingą istoriją. Senieji čionykščiai gyventojai išgyveno ir genocidą, kalbos, namų bei artimųjų netektis. Todėl svarbu nešti šią žinią, perduoti ją jaunuomenei, nes tai – mūsų tėvų ir protėvių gyvenimas.

Muziejininkai priminė, kad iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį jų sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Daug vietinių spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių buvo nužudyti. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.

Pranešimą tema „Mažosios Lietuvos ir Vakarų Lietuvos kultūra“ skaičiusi dr. Lina Petrošienė (KU) pastebėjo, kad aprėpti visą regiono kultūrą neįmanoma. Gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo esmingai keitėsi ne tik Didžiojoje Lietuvoje, bet ir Klaipėdos krašte. Lektorė apžvelgė, kaip gyvenimas paribyje veikia žmogaus tautinį ir kultūrinį tapatumą, mat kaip tik šiame krašte susikryžiavo dvi kultūros.

 

Pasak dr. L. Petrošienės, 2019-2023 m. į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įtraukta 10 Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kultūros objektų. Lektorė apžvelgė tą dešimtuką,  kalbėjo ir apie čionykščių papročius, apeigas, šventes ir tradicijas.

Daug žinių suteikia valdžios įsakai

„Religinio sinkretizmo raiška M. Pretorijaus veikale „Prūsijos įdomybės“ buvo dr. Rimanto Balsio (KU) pranešimo tema. Pranešėjas jau 22 metus tyrinėjantis senąjį lietuvių ir prūsų tikėjimą, bet žiūrintis į tai, kaip į mokslinio tyrimo objektą, nesistengiant supriešinti skirtingų religijų išpažinėjų. Jis pastebi skirtingų religijų elementų susiliejimą. Kai kurios senosios tradicijos ir apeigos išliko iki mūsų dienų, susijungė su XX a. apeiginėmis šventėmis, senosios maldos išliko patarlėse.

Dr. Mindaugas Šinkūnas (LKI) apžvelgė lietuviškus Prūsijos valdžios įsakus, kurie yra XVIII amžiaus kasdienybės ir kalbos istorijos šaltiniai. Pasak lektoriaus, tokiais įsakais Prūsijos valdžia sėkmingai reguliavo visas tuometinio gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, vienas įsakas draudė žiemą laužyti ir deginti tvoras. Buvo įspėjama, kad tas, kieno tvoros bus prastos būklės, bus baudžiamas. Įsaku buvo draudžiamas ir greičio viršijimas važiuojant arkliais, kad šie nebūtų nuvaryti.

„Tai parodo, kaip smulkmeniškai veikė prūsiškos valdžios aparatas, apimantis ir minėtas sritis. Bet kartu tai rodo, kad buvo rūpinamasi gyventojų sauga ir sveikata“, – sakė lektorius.

Įsakais susidomėta po Antrojo pasaulinio karo, jie buvo registruojami, išleistas net jų rinkinys. Visgi vienas kitas naujas dar ir dabar surandami bibliotekose ir teikia įdomių duomenų apie to meto gyvenimą.

 

Krašto visuomenė keitėsi

KU Socialinių pokyčių studijų centro dr. Sigita Kraniauskienė kalbėjo apie Klaipėdos kraštą 1945-1960 m.: naujos visuomenės kūrimąsi ir jo atspindžius šeimų istorijose. Pasak lektorės, apie šio regiono transformacijos procesus nuo 1944 m. atlikta nemažai tyrimų, siekta užfiksuoti sparčiai senkančią laikmečio atmintį.

Tyrimo chronologines ribas brėžia dvi datos: 1944 m. senbuvių pasitraukimas ir 6-ojo dešimtmečio pabaiga – repatriacija į Vokietiją ir sovietų sistemos įsitvirtinimas. T. y. laikotarpis, kai vyko intensyviausia gyventojų kaita ir regiono transformacija. Šiuos procesus atskleidžia surinktos Klaipėdos krašto senbuvių ir naujakurių  šeimų istorijos. Jos leido per asmeninius prisiminimus pažvelgti į bendruomenių gyvenseną.

1944 m. spalio 7 d. evakuacija.

„Greičiausiai nerasime nė vienos čia pokariu gyvenusios šeimos, kurios nariai nebūtų patyrę ilgesnio ar trumpesnio migracijos epizodo Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Intensyvūs migracijos procesai buvo sąlygoti ne tik sovietinio režimo politikos, bet ir šeimų siekio išsaugoti savo narių gyvybes bei šeiminių santykių integralumą, kuris buvo smarkiai sutrikdytas“, – sakė lektorė.

Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte likusi saujelė vietinių sykiu su sugrįžusiais iš tikrųjų atsidūrė naujoje šalyje. Jie jau nebebuvo šios šalies šeimininkai, čia nebebuvo jų bendruomenės. Senbuviai tapo mažuma ne tik dėl to, kad gimtinėje jų liko bene dešimtadalis. Jie patyrė priverstinę lituanizaciją ir „vokiškosios“ tapatybės ženklų naikinimą: buvo lietuvinami, keičiami vaikų vardai, vokiečių kalba „išimta iš apyvartos“. Jie turėjo konkuruoti su atvykėliais. Tokia situacija, kurią lydėjo prasta psichologinė savijauta, Vakaruose atsidūrusių šeimos narių ilgesys, paskatino vėlesnę daugelio jų emigraciją. Šios traumos ir dabar turi didelę reikšmę vietiniams.

„Vilko vaikai“ – ilgai tylėta tema

Skausmingą temą „Vilko vaikai: nutylėtos pokario istorijos įamžinimas šiandien“ nagrinėjo doktorantė Rūta Matimaitytė. Daugiau nei pusę amžiaus nutylėta tema apie karą išgyvenusius Rytprūsių krašto vokiečių vaikus šiandien įgauna įvairias meno formas: apie „vilko vaikus“ kuriami spektakliai, rašomi romanai.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Raudonajai armijai įžengus į Rytprūsius prasidėjo žudynės, prievartavimai, turto grobimas. Tai buvo pirma vokiečių teritorija, į kurią įžengė raudonarmiečiai, vietos gyventojus laikę priešais, atsakingais dėl nacistinės Vokietijos veiksmų Sovietų Sąjungoje. Pirmuosius pokario metus Rytprūsių gyventojai išgyveno itin sunkiai, 1945–1947 m. buvo paženklinti badmečiu ir šiltinės protrūkiu.

Pasklidus gandams, kad Lietuvoje yra maisto, vokiečių vaikai ėmė masiškai bėgti į šį kraštą traukiniais, vežimais, pėsčiomis. Lietuvos kaimai virto beglobių vokiečių vaikų traukos centru, nušašę, utėlėti, nuo alkio ištinę, skudurais apsivynioję pamėlynijusias kojas vaikai užplūdo kaimus. „Karas ir badas žmogų padaro nenormalų, kai negauni valgyt ne savaitėms, o metus kitus“, – tokius prisiminimus yra užfiksavę istorikai.

Sukūrę šeimas ir įsitvirtinę Lietuvoje, dalis „vilko vaikų“ per Raudonąjį kryžių pradėjo ieškoti artimųjų. Bandydami pasinaudoti galimybe išvažiuoti iš TSRS, kai kurie išdrįso šeimai papasakoti savo istoriją. Pavykus surasti šeimos narį Vokietijoje, dažnas susidūrė su sovietine biurokratija, tai trukdė šeimoms bendrauti. Suradę artimuosius „vilko vaikai“ suvokdavo, kad skiriasi nuo giminaičių, gyvenančių kitapus „geležinės uždangos”, ėmė jausti nevisavertiškumo jausmą, daugelio ryšiai nutrūko.

Susikūrus „vilko vaikus“ vienijančiai bendrijai Mikytuose pastatytas paminklas jų atminties įprasminimui. Vieta pasirinkta neatsitiktinai, 1949–1951 m. netoli paminklo stovėjo namas, kuriame glaudėsi nemažai Rytprūsių vokiečių vaikų. Pasirinktas paminklo simbolis – kryžius išreiškia „vilko vaikų“ kančią.

Suniokoti namai ir bažnyčios

Ypatingą istoriją apie savo šeimos, gyvenusios Sakūčiuose, prarastus namus ir pasitraukimą 1944 m. spalį nuotoliu pasakojo dr. Ulrich Wannagat (CUHK). Jo mamos Hildės Gatawis ir močiutės Elzės likimai tarsi atkartojo viso krašto istoriją. Daug dėmesio savo pasakojime jis skyrė pirmajai ir antrajai gyventojų evakuacijoms, iš esmės pakeitusioms žmonių gyvenimus. Hildė ir Elzė, priverstos pasitraukti į Vokietiją, tikėjosi grįžti namo, tačiau dėl istorinių aplinkybių nebegalėjo. Pasak p. Ulrich, mama džiaugtųsi, kad bent jos tautinis kostiumas, konferencijos metu puošęs salę, po 80 metų sugrįžo į Šilutę, kurioje jį ir pasiuvo.

Kun. dr. Darius Petkūnas (KU) supažindino su šio krašto liuteronų gyvenimu pokariu. Dėl 1944 m. evakuacijos bažnyčia neteko daugumos narių – iki karo jų buvo 129 000, 1944 m. liko apie 15 000, iš kurių apie 5 000 buvo ištremti į Rusiją. 1948-1951 m. krašto bažnyčios neteko ir visų kunigų, dalis jų buvo paimta į Vermachtą, kiti pasitraukė.

 

Maldos namai nukentėjo ne tiek nuo karo veiksmų, kiek nuo sovietų valdžios buldozerinio ateizmo. Vietos valdžia ir dalis naujakurių išliejo neapykantą, susikaupusią prieš vokiečių tautą, ant liuteronų, kuriuos laikė vokiečiais. Karo veiksmų buvo pažeistos Priekulės, Klaipėdos, Paleičių, Natkiškių, Piktupėnų, Viešvilės ir Smalininkų bažnyčios. Išlikusiose tikintieji rinkdavosi maldai, tačiau valdžia juos jėga išvarydavo, bažnyčias pavertė sandėliais, kino salėmis. Valdžia trukdė tikintiesiems melstis, atimdavo bažnyčių inventorių, piktadariai bažnyčias plėšdavo, daužydavo langus, niokodavo vargonus. Į tikinčiuosius valdžia žvelgė kaip į vokiečius, visgi jie kovojo už bažnyčių išsaugojimą ir jas prižiūrėjo.

LKI dr. Inga Strungytė-Liugienė apžvelgė surinkimininkų giesmynus. Pranešėja išanalizavusi XIX amžiaus pirmosios pusės Mažosios Lietuvos surinkimininkų giesmynus ir jų giesmes tekstologiniu ir lingvistiniu požiūriu. Aptarti „Visokios naujos giesmės arba evangeliški Psalmai“ (1817, Tilžė) ir „Mažos giesmių knygelės“ (1819, Tilžė) giesmynai, manoma parengti Kristijono Endrikio Mertikaičio.  Pranešimą užbaigė lektorės parinkta giesmė, kurią giedojo visi konferencijos klausytojai.

Konferencijos pabaigoje koncertinę programą dovanojo Priekulės folkloro ansamblio „Vėlingis“ (vad. Rūta Vildžiūnienė), kaip ir būdinga mūsų kraštui, skambėjo dviejų tarmių tautosaka – Mažosios Lietuvos ir žemaičių.

Projektą parėmė LR kultūros ministerija ir Šilutės rajono savivaldybė.