Tačiau pastaruoju metu jie vis dažniau prabyla priešingai – apie tai, kad infliacija visgi dar nestoja, o kainos toliau auga. O prieš savaitę kai kurie iš jų jau pripažino, kad maisto kainos Lietuvoje jau netgi pralenkė Europos Sąjungos vidurkį.
Pernai metų pradžioje infliacija kas mėnesį šoko apie 2 proc., o labiausiai tai lėmė padidėjusios elektros kainos, kuro kainų augimas, dėl ko brango viskas – pradedant prekėmis ir baigiant paslaugomis.
Rekordus mušė ir trąšų kainos, o dar ženkliai išaugus energetikos kaštams, šaltojo sezono metu ir daržovių auginimo verslai tapo nuostolingi, tad jos brango ne tik dėl išaugusių kaštų, bet ir dėl to, jog jų mažiau užauginta.
Kiekvienam pamąsčiusiam darosi aišku, kad šiemet objektyvių priežasčių kainoms kilti lieka vis mažiau. Žiema, laimė, pasitaikė išties nešalta, todėl sumažėjęs šildymo poreikis visgi padėjo išvengti niūriausio prognozuoto scenarijaus. Dujų ir elektros kainos irgi jau grįžta į prieškarinį lygį. O praėjusią savaitę dar ir kuro kainos degalinių švieslentėse maloniai nustebino.
Tačiau kaip bebūtų keista, maisto kainų kritimo iš tikrai iki šiol neregėtų aukštumų vartotojai vis dar nesulaukia ir infliaciniai procesai šalyje neblėsta.
Statistikos departamento duomenimis, nepaisant to, kad vasaris buvo išpardavimų ir lentynų valymo metas, ir tą mėnesį kainos vidutiniškai padidėjo net 0,7 proc. Metinė bendroji vartotojų kainų infliacija vasarį siekė 18,7 proc., prekės per metus pabrango 21,5 proc., o paslaugos – 11,8 proc.
Dar vienas smūgis, galutinai pribaigęs kai kurių lietuvaičių optimizmą buvo šiemet pradėjusios kilti palūkanų normos. Štai ir praėjusią savaitę paviešintos išties prastos žinios paskolų turėtojams – pranešta, kad netrukus gyvenimas jiems apkars dar labiau.
Europos centrinis bankas dar labiau padidino palūkanų normas, bet, anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperto Leonardo Marcinkevičiaus, neaišku, ar tai suveiks ir paveiks per aukštą infliaciją. Esantis optimizmas, kad tarpbankinė palūkanų norma „Euribor“ mažės, pasak jo, gali atslūgti. Prognozuojama, kad paskolos gyventojams dar brangs.
Jungtinėse Valstijose vos per tris dienas žlugo du bankai ir ekspertai nesutaria, ar tai – vienetiniai atvejai, ar visgi didelis pavojaus ženklas. Ciuriche įsikūrusio banko akcijos per dieną prarado daugiau nei ketvirtadalį savo vertės. Kenčia ir kiti Europos bankai, o tai, pasak ekonomistų, keičia ir „Euribor“ prognozes.
Visgi ekonomistė Indrė Genytė–Pikčienė konstatavo, jog lietuvaičių vartojimas ir praėjusį sausio mėnesį dar nemažėjo.
Tad kaip čia yra: gyvename vis blogiau, ar visgi geriau? Turime pagrindo dejuoti, ar turėtume pripažinti, kad visi minėti dalykai menkai tepaliečia mūsų šeimų biudžetą, tad pagrindo piktintis tikrai nėra? Apie tai atviras pokalbis su keletu šilutiškių.
Lina, trijų vaikų mama:
Šiuo metu mūsų šeimai tikrai labai įtemptas ir sunkus finansiškai metas. Jei iki šios ekonominės krizės dar gyvenome taupydami, tai šiuo metu tenka kaip reikiant veržtis diržus ir galvoti apie papildomus finansinius šaltinius. Bet kokios išvykos su šeima, net kino teatrai, kavinės, kelionės yra atidėtos neribotam laikui. Parduotuvėse renkantis maistą, žiūrime tik į akcijas, labai dažnai užsukame ir į nukainuotų prekių skyrelį. Naujų rūbų beveik neperkame, nebent – tik vaikams, nes jie auga. Taip pat taupome ir buityje, stengiamės nepalikti įjungtų jokių elektros prietaisų, jei nėra toje aplinkoje žmonių. Net ir namus šildome tik vakarais, kai visi susirenkame.
Bet skaudžiausias smūgis smogė mokant būsto paskolą. Per paskutinį pusmetį palūkanos mūsų šeimai išaugo daugiau nei 150 eurų mėnesiui. Ir šioje vietoje pataupyti nėra įmanoma, nes palūkanas nustatė bankas ir joks „pataupymas“ čia negalioja. Kiek bankas prašo, tiek privalome ir duoti. Gąsdina ir tai, kad kol kas iš Europos centrinio banko negirdėti jokių gerų prognozių, sako, palūkanos dar kils. Skaudu tai girdėti, nes neįsivaizduoju, kur dar būtų galima pataupyti. Negi dėl to turime nebeleisti vaikų į popamokinės veiklos būrelius, kurie Šilutėje vienam vaikui jau kainuoja 30 – 35 Eur?..
Giedrius BENKUNSKAS, MC „Puriena“ direktorius:
Rašomi moksliniai darbai bei ginamos disertacijos ekonomikos srityje, tema, kokią įtaką prekių, paslaugų kainų pokyčiams, infliacijos pokyčiams daro tokie globalūs reiškiniai kaip pandemija, karas, iki šiol nematyti kainų šuoliai energetikos sektoriuje.
Lietuva yra globalios pasaulio ekonomikos dalis. Pasaulyje 2022 metais vienas pagrindinių ekonominių sukrėtimų buvo net dešimtmečius nematytas kainų šuolis, kurį sukėlė ir klestinti paklausa ir apribota pasiūla. Abu šie veiksniai – pagrindiniai infliacijos palydovai. Be abejo, kainas kėlė per pandemiją taikytos milijardinės vyriausybių skatinimo programos, dėl karo išaugusios energijos išteklių kainos ir daugelis kitų antrinių faktorių. Infliacijai ir kainoms mažinti, kiek suprantu, nėra veiksmingesnio „ginklo“ kaip vartojimo mažinimo, keliant bankines palūkanas. Tai yra kelias į ekonomikos stabdymą („vėsinimą“), kurio pasekmės (ir neigiamos) galiausiai atsispindės nacionalinio biudžeto pajamose.
Biudžeto nesurinkimas paliečia kiekvieną mūsų, nes trūkstamos lėšos skolinamos arba mažinami asignavimai atskiroms biudžeto sritims (švietimui, kelių infrastruktūrai ir pan.). Sprendžiant vieną problemą atsiranda kitos. Kaip įmonės vadovas, šiemet jau matau atsirandančią pinigų pasiskolinimo įmonėms problemą. O tai ves prie investicijų mažėjimo, darbo vietų mažėjimo ir galiausiai prie nesurenkamo nacionalinio biudžeto. Optimistiškiau nuteikia tas faktas, kad skirtingai nei per 2008 metų krizę, Lietuvos ekonomika ženkliai stipresnė (pramonė maksimaliai orientuota į eksportą) bei turime įsivedę eurą.
Aurelija KALVAITIENĖ, MB „Upaitė“ direktorė:
Manau, kad infliacija palietė kiekvieną lietuvį. Ženkliai padidėjusios kainos visus paskatino peržvelgti prekių krepšelį, susidėlioti iš naujo prioritetus, perskirstyti biudžetą, daugiau gaminti namie. Labai pasijautė pakilusi elektros kaina. Kažkodėl Lietuvoje visada būna paradoksali situacija kad, kai kyla kuro kainos – maisto produktai pabrangsta tą pačią minutę, bet kai kuras atpinga – kainos nebegrįžta į prieš tai buvusias. Tą patį matome ir šiuo metu.
Mindaugas STANCIKAS, UAB „Šarūno reklama“ projektų direktorius:
Infliacija būdavo visais laikais, didesnė ar mažesnė, tačiau tai, kas vyksta dabar, tikrai verčia susimąstyti. Covid-19 jau pamirštas, karas vyksta metus, bet maisto produktų kainos, ne tik nesustoja, bet dar kyla aukštyn. Svaraus pateisinimo tam kaip ir nebėra, lieka tik viena mintis – kad prekybininkai, pamatę, jog žmonės gali mokėti daugiau, neskuba kainų mažinti. Nes kodėl turėtų uždirbti mažiau, jei gali uždirbti daugiau? Tad iš vienos pusės, kažkas tikrai gyvena geriau, bet dauguma lietuvių labai nukenčia. Juk maistas tai ne naujas rūbas ar baldas, jį pirksime visi, ir gyvenantys geriau, ir tie, kurių pajamos nekyla.
Pastebima, kad didžioji dalis žmonių turi daugiau ar mažiau santaupų, tad taip stipriai kylant maisto produktų kainoms, kai kam galbūt tenka maitintis iš santaupų. Aš pats anksčiau nelabai įsimindavau kainų ir nelabai žiūrėdavau į jas. Tačiau dabar, kai jos taip stipriai sukilo, privertė ieškoti ir kitų gamintojų, kurie gali pasiūlyti mažesnę kainą. Įsitikinau, kad nepajutau skirtumo tarp pieno kuris kainuoja 1,80 Eur ir 0,90 Eur, tad kam mokėti daugiau?
Šis kainų kilimo maratonas daugelį išmokė atsakingiau elgtis su pinigais, pradėti taupyti ar įsivertinti savo galimybes. Bet visų produktų pakeisti tikrai nepavyktų, tad tas pats pirkinių krepšelis per metus gerokai pabrango. Tai reiškia, kad mes daugiau išleidžiame toms prekėms, be kurių negalėtume gyventi, todėl mažesnė pinigų dalis lieka taupymui, pramogoms, ar investavimui. Todėl, mano nuomone, kol kainos kyla, gyvename blogiau.
Jonas GAVĖNIA, UAB „Kęstartis“ direktorius:
Sakyčiau, kad gal dejuoti nėra ko, nes niekas nuo to nepasikeis. Kainų šuoliai ir infliacijos kilimas šiandien yra kaip koks raketos skrydis, bet tikrai nieko gero nežadantis dalykas. Ką jau kalbėti apie žmones, kurie turi paėmę paskolas – palūkanų kilimas, manau, jau varo į neviltį ne vieną jauną šeimą. Tad vyriausybė turėtų imtis kažkokių mokesčių mažinimo priemonių ar bent jau kainų reguliavimo. Nes kitaip, jei niekas nesikeis, manau, kad gali būti ir dar blogiau.
Vilma GRIGONIENĖ, Šilutės PMC direktorė:
Žmogaus noras gyventi geriau visais laikais skatino mokslo ir gamybos pažangą, o tai atvedė mus į šią komfortišką būtį, kai prabanga tampa nebe automobilis, o galimybė paėjėti pėsčiomis, kai skalbimo procesas susideda iš vieno mygtuko paspaudimo, o maistas iš parduotuvės pristatomas prie durų. Bet ir tada, kai, regis, turime jau viską, nepaliaujame suktis užburtame rate: kuo didesnio pelno siekiantis verslas sukuria dar daugiau naujų pagundų, socialiniai tinklai ir reklamos manipuliuoja mūsų sąmone ir primygtinai tikina, kad be jų niekaip neišsiversime… Taip skatinamas nepaliaujamas, besaikis vartojimas, tuo pačiu kuriami kalnai šiukšlių, ir mes retai bepagalvojame, kad pasaulį po savęs turėtume palikti dar ir savo vaikams…
Tad sakyčiau, kad gyvenimo kokybė nuolat gerėja, tuo pačiu didėja žmonių poreikiai ir, deja, godumas. Galvojame tik apie save. Praradome empatiją, gebėjimą užjausti, dalintis. Trokštame būti turtingesni, pranašesni, ir jei tik atsiranda galimybė, neatsižvelgiame į jokias moralės normas, sąžinę. Žvelgiant filosofiškai, baigiame iš savo namų išguiti Dievą. Ir mums, paprastiems vartotojams, sunku suvokti, kaip šis mechanizmas įsisuko, kodėl ir kieno valia jis palaikomas, o dar labiau neaišku, kaip tai sustabdyti. Padiskutuojame, papykstame, bet nieko negalime pakeisti. Gyvename globaliame pasaulyje, kur veikia paprastiems mirtingiesiems nesuvokiami dėsniai. Bet kai sužinome, koks metų gale bankų ar kai kurių įmonių grynasis pelnas, norisi didelį klaustuką parašyti valdžios institucijoms. Kodėl?
Beveik kasdien matome kylančias kainas, mokesčius – net ir didėjančios algos nespėja jų pasivyti. Ir jei anksčiau, išvykę į užsienį, stengdavomės apriboti savo poreikius ir malonumus, tai dabar atvirkščiai – galime sau leisti daug daugiau nei gimtinėje. Dažnai tenka lankytis vienoje ar kitoje ES šalyje, ir tikrai būna keista, kodėl tos pačios prekės ten pigesnės nei pas mus. Kartais net dvigubai. O pajamos?..
Liūdna, kai mokykloje stebime būtiniausių dalykų stokojančius mokinius, kai suprantame, kaip sunkiai verčiasi kai kurios šeimos. Stengiamės remti tokius vaikus. Tačiau nuolatinė socialinė parama irgi turi dvi puses: ji neugdo atsakomybės ir darbštumo, tik didina nepasitenkinimą ir reikalavimus. Apetitas kyla bevalgant. Vertėtų nusistatyti prioritetus, sumažinti vartojimą, nešvaistyti maisto. Rinktis smulkiuosius ir vietinius gamintojus, palaikyti greta esantį verslą, o ne didžiuosius prekybos tinkus, kurie ir diktuoja mums savo sąlygas bei kainas. Kai visi mažiau pirksime, prekybininkai bus priversti suklusti. Manau, tik tokiu atveju situacija gali pradėti keistis. Tą neseniai parodė pieno ūkių protestai.
