Sekmadienį šalia Šilutės kultūros ir pramogų centro pakvipo grilinamų patiekalų kvapu, sužibo žibintai, prie bendro stalo buvo prisimintos senosios šio krašto ir piemenėlių tradicijos, dėkojama vieni kitiems. Susiskirstę į 11 komandų šilutiškiai paminėjo paskutinę rudens šventę, įvairiuose etnografiniuose regionuose švęstą kaip Šv. Martyno, Ožio ar Žibintų dieną.
„Nors buvo šalta, akis graužė dūmai, tačiau visi buvome geros nuotaikos ir skaniai pavalgėme“, – įspūdžiais apie šventę dalinosi nevyriausybinės organizacijos „Šilutės šeimų klubo“ steigėja Vilija Liatukienė.
Šilutės kultūros ir pramogų centro (KPC) direktorė Jūratė Pancerova viliasi, kad „Martyno dienos grilis“ taps tradicine švente, o galbūt kitais metais jos metu šurmuliuos ir jomarkas.
Šventę suskirstė į tris dalis
Nuo seno Šv. Martyno diena yra kupina džiugesio – ūkininkai atsiskaitydavo su samdiniais, kerdžiais, piemenimis, kalviu, malūnininku ir kitais darbininkais. Tądien ūkio šeimininkas, norėdamas atsidėkoti samdiniams, keldavo vaišes, kurių metu jaunimas smagiai pasilinksmindavo.
Ypač ši rudens šventė buvo laukiama piemenėlių, nes po jos baigdavosi ganiava ir atsirasdavo daugiau laiko mokslams. Kai pasnigdavo, piemenėliai galėdavo eiti į mokyklą.
J. Pancerova pasakojo, kad norint atspindėti visas tradicijas, šiuometinę šventę suskirstė į tris dalis, nes žmonės ją švęsdavo įvairiai. Vieni regionai šventė Ožio dieną, kiti Šv. Martyno ar Dėkavonės dieną, Vokietijoje švęsta šviesos arba žibintų diena.
„Norėjome pristatyti tikrąsias šventės tradicijas per šiuolaikišką prizmę“, – pasakojo Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova.
Taigi renginį šilutiškiai pradėjo uždegdami žibintus ant stalo. Vėliau visi kepė patiekalus, valgė, bendravo, žaidė edukacinius žaidimus, šventė užbaigta padėkojant vieni kitiems už šių metų darbus.
Grožėjosi gyvais šventės simboliais
Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausią piemenuką kartais užsodindavo ant ožkos raitą. Išlikę žinių, kad šią dieną piemenukai žaisdavo žaidimą „oželį“ – prie galvos pridėję pirštus „badydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis.
Ir nors sekmadienį šilutiškiai ožio aplink beržą nevedžiojo, tačiau tikrais ožiukais pasigrožėti galėjo. Ūkininkai Remigijus ir Asta Marozai iš Laučių į šventę atvežė du ožiukus ir žąsų. Šie gyvi šventės simboliai sulaukė didžiulio susidomėjimo, ypač mažųjų tarpe. Jie mielai su gyvūnais fotografavosi.
Lapkričio 11-ąją, Šv. Martyno dieną, lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Šeimininkė vakare juos pavaišindavo kepta žąsimi.
Anot J. Pancerovos, šiuolaikinis žmogus gali išsikepti kitą maistą. Taigi šilutiškiai simboliškai kepė grilio patiekalus: dešreles, įvairias daržoves, marinuotos mėsos suktinukus.
Surengė edukacijas
Šiemet 30-ies metų jubiliejų švenčiantis folkloro ansamblis „Verdainė“ simboliškai pradėjo šventę, uždegdami Šv. Martyno dienos šviesos aukurą. Paskui buvo uždegti žibintuvėliai ant stalų, kad Šv. Martyno šviesa, šiluma pereitų ir renginio dalyviams.
Iš Klaipėdos atvykęs folkloro žinovas Jonas Kavaliauskas pristatė piemenėlių muzikavimo tradicijas, parodė instrumentus, įrankius, surengė keletą žaidimų šventės dalyviams ir žiūrovams. Teisingai į klausimus atsakę žmonės laimėjo prizus. Folkloro ansamblis „Verdainė“ pamokė keletą liaudies šokių, tokiu būdu įtraukė žiūrovus, kad jie pajudėtų, sušiltų.
Šiemet renginio organizatoriai komandoms nedavė užduoties susigalvoti pavadinimų. Tačiau stalo vietos, ant kurių jie grilino patiekalus, buvo pavadintos tarmiškais šišioniškiškais žodžiais, tokiais kaip „ro-sverkis“, „spats“, „kežas“, „šindelis“, „šmokeris“, „estuba“, „tija“ ir t. t.
Taigi kiekviena komanda galėjo pasirinkti norimą stalo vietą, o vėliau viena iš užduočių buvo atsakyti, ar žino, ką reiškia jų stalo pavadinimas.
Vieni atspėjo, kiti ne. Kas atspėjo, gavo prizą, o kas neatspėjo – sužinojo, ką tas žodis reiškia. J.Pancerova džiaugiasi, kad yra šilutiškių, kurie dar žino tarmiškus žodžius.
Beje, visi šie iš lietuvininkų kalbos žodynėlio išrinkti žodžiai buvo susiję su maistu.
