„Toji naktis nebuvo niekuo ypatinga, bet tik tol kol neįsiveržė kariškiai… Sukrovė jie visus it bulvių maišus į vagonus ir išvežė į nežinią. Buvo labai baisu…“, – prisimena tų dienų dalyviai. Nors tremtiniai nė nenumanė, kad taip nutiks, jie jau suprato, kad juos veža mirtin. Birželio 14-osios įvykiai suluošino tūkstančius mūsų tautiečių šeimų. Tokiais siaubingais prisiminimais Gedulo ir Vilties dienos paminėjime Hugo Šojaus muziejuje dalijosi buvę tremtiniai.
Muziejininkai surengė minėjimą
Minint baisios visai Lietuvai tragedijos dieną nukentėjusieji nuo okupacijos pagerbti ir Šilutėje. Šv. Kryžiaus bažnyčioje pamariškiai išklausė šv. Mišias už tremtinius ir Lietuvos laisvės kalinius. Dienos programa buvo skirta tuomečio birželio aukoms atminti ir pagerbti. Vidudienį rajono vadovai genocido, holokausto, sovietmečio represijų, birželio 23-iosios sukilimo aukas bei žuvusius už Lietuvos laisvę pagerbė Macikų lagerio kapinėse ir prie buvusio kalėjimo Šilutėje lentos.
Vakare pamariškiai, vis dar girdintys to birželio aidą susirinko H. Šojaus muziejuje išklausyti tremtinių istorijas iš pirmųjų lūpų bei pažiūrėti filmą „Neužmiršti“.
Gabalėlis istorijos
1941 m. birželio 14 d., 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Begalės tautiečių šeimų buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir vežami į sovietų sąjungos gilumą. Vos per vieną savaitę sovietų planas pasiekė piką – iš Lietuvos buvo ištremta apie 30 tūkstančių žmonių. Daugelis žuvo dar kelionėje į Sibirą…
Iš viso per 11 metų (1941-1952) iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.
Tremiami buvo ne visi – tik šviesiausi Lietuvos žmonės: mokytojai, ūkininkai, įvairių organizacijų nariai, tarnautojai, karininkai, teismų ir prokuratūros darbuotojai – visi, anot sovietinės sąjungos vadovybės, „pavojingi“. Būtent taip jie planavo suluošinti Lietuvą – panaikindami tautos „stuburą“.
Sibire tremtiniai dirbo labai sunkius darbus, nuolat kentė šaltį ir nenumaldomą alkį. Tai pražudė ne vieną šią tragediją patyrusių tautiečių tūkstantį…
Buvo maža, bet tą vaizdą vis dar regi
Nedrąsiai Danutė Sakalauskienė pradėjo savo istoriją, nors jau pirmaisiais žodžiais palietė kiekvieno atėjusiojo širdį. „Buvo labai baisu“, – ištarė ji.
Tuomet vos 6 metukų Danutė atmena viską lyg tai buvo vakar. 1941-aisiais jos šeimą ištrėmė iš Šiaulių. „Už ką – tuomet nežinojom… Gal kad tėvelis buvo pasienietis – karininkas“, – pasakojo senjorė.
Danutės mama su tėčiu ir dviem vaikais buvo ištremta besilaukdama trečiojo, o Danutės broliukas buvo vos metais už ją vyresnis. Po 4 mėnesių Sibire gimė sesutė, bet ji mirė vos sulaukusi 12 metukų.
„Atsimenu viską, visus metus praleistus tremtyje. Atrodo, kad vakar viskas buvo. Kiekvieną naktį, kiekvieną vakarą vis dar ašaros man akyse. Atsimenu visą savo šeimą… Kaip buvo sunku“, – sunkiai sulaikydama ašaras pasakojo Danutė.
Mama jai pasakojo apie tą baisią naktį, kai tėvelis rinko būtinus kelionei daiktus ir dėjo į maišus. Liepė ir žmonai padėti, bet ji bandė jį sustabdyti. „Juk mus rusai veža sušaudyti, argi tu negirdėjai?.. Kam mums dar tie rūbai ir maistas?“, – klausė ji.
Kariškiai liepė pasiimti maisto 3 – 4 dienoms. Danutės mama viską išmetė ir prie vagono jie stovėjo ničnieko neturėdami. 6 metų mergaitė stovėdama basa stebėjo kitus per prievartą čia atgabentus žmones. Jie buvo prisikrovę pilnas dėžes maisto, drabužių ir net aukso.
Moteris prisimena, kad ypač sunki buvo pradžia svetimoje šalyje. Danutė mena tą vilties momentą, kai būnant tremtyje išgirsdavo lėktuvo garsą. „Visi tikėjosi, kad tai amerikiečiai atskrenda mūsų išvaduoti. Gyvenome viltimi, nes amerikiečiai dalijo pažadus, kad išvaduos tremtinius“, – dalijosi viltingais prisiminimais Danutė.
Maisto nebuvo, beveik taip pat kaip ir vilties. Tremtiniai valgė ir kritusius arklius, o kurmis, pasak Danutės, būdavo delikatesas.
Sunku buvo ir grįžus
1947-aisiais visi lietuviai masiškai bėgo iš tremties, liko tik vienas kitas. Pabėgusiems Lietuvoje irgi nebuvo lengva, jų nė dienos nenustojo ieškoti karininkai. Ieškodavo gimtinėse, mokyklose, gatvėse – visur!
12 metų mergaičiukė viena bastėsi jos mamos tėviškės Kelmės gatvėmis. Visokiausiais būdais ji bandė užsidirbti ar išprašyti bent duonos riekelę. Vėliau Danutė pabėgo į Klaipėdą, visaip bandė prasimanyti maisto ir ten. Prie jūros mergaitė pamatė jūrininkus, ji prašė jų bent vienos stintos nuraminti tuščiam skrandžiui…
Danutės mama slapstėsi, tačiau ją vis tiek rado ir išvežė atgal… „Rašiau laišką mamytei. Norėjau atvažiuoti, pradėjau stipriai sirgti ir labai jos ilgėjausi“, – prisimena moteris.
Pirmuosius metus Lietuvoje po sugrįžimo Danutė prisimena kaip baisų laiką. Iš Lietuvių tyčiojosi, vadino vagimis, banditais.
Pasak Danutės, nors pradžioje vietiniai rusai iš grįžusiųjų tyčiojosi, ilgainiui pažino kokie tai darbštūs žmonės. „Kai reikėdavo samdyti žmogų darbui, norėdavo būtent lietuvio“, – pasakojo senjorė.
Per antrąją tremtį, pasak Danutės, buvo jau geriau. Pririnkusi maisto iš giminių tuomet 15-metė viena ji išvyko pas mamą. Būnant ten reikėdavo registruotis, kaip ir tremtiniams kiekvieną mėnesį. Danutė turėjo eiti pasirašyti, kad jis vis dar čia.
„Vargom nemoku pasakyti kaip… O ir grįžus į Lietuvą giminės priimti bijojo. Sibire ir sveikatą praradome, stebiuosi, kad mama mirė 90-uosius eidama, o aš vis dar gyvenu“, – sakė senolė.
Danutė Šilutėje gyvena nuo pat antrojo grįžimo iš Sibiro, kur prabuvo 11 metų.
Ginklų ieškojo ir tarp žaislų
Savo skaudžia istorija pasidalijo ir Marijona Jankauskienė. Marijoną ištrėmė 1941-aisiais. Jos šeima gyveno Varėnos rajone, Valkininkų geležinkelio stotyje, nes tėvelis buvo geležinkelio meistras. Marijona turėjo 4 metukų seserį, o pačiai buvo šešeri, kai jos šeimą ištrėmė.
„Masinio trėmimo dieną mus paliko, tad tėvai galvojo, kad taip ir liksime Lietuvoje. Tačiau birželio 18 d., gražų trečiadienio vakarą atvažiavo sunkvežimis su keturiais ginkluotais vyrais. Įsiveržę į namus jie ieškojo ginklų, nes buvo nugirdę melagingą informaciją, kad tėvelis buvo būrio vadas. Ginklų ieškojo net tarp mūsų žaislų…“, – prisimena Marijona.
Šeimą išvežė į Alytaus geležinkelio stotį. „Stovi prieš akis man vienas vaizdas. Su mumis vagone buvo nemažai pakeleivių, o viena moteris buvo nėščia. Jos uošvis bandydamas ja pasirūpinti atvedė arklį, apkrautą medžiaga vystyklams, drabužiais ir maistu. Tą senolį irgi įstūmė į vagoną. Vis dar matau, kaip vagonai pajudėjo, mes vis tolome nuo to arklio, palikto patvoryje su visa manta“, – giliu prisiminimu dalijosi tremtinė.
Jos šeimai taip pat buvo liepta pasiimti maisto ir drabužių keletui dienų. Marijonos tėvelis nutuokė, kad maisto neprireiks, jis manė, kad važiuoja mirtin.
„Svarbiausia kariškiams buvo atskirti vyrus. Bet atskyrė ne visus, keletą paliko. Nežinojom nei kur juos veda, nei ar jie liks gyvi. Mums tik pranešė, kad po keleto savaičių vyrai sugrįš“, – pasakojo Marijona.
Prieš išsiskyrimą 6-erių Marijoną ir 4 metukų jos seserį tėvas pasisodino ant kelių ir it suaugusioms liepė rūpintis mama ir jokiais būdais neleisti jai verkti. Ji tuomet jau nebesijautė vaiku.
Vyrai buvo išvežti į kitą stovyklą, o po keleto metų visi mirė nuo bado, šalčio ir ligų. Pasak moters, vyrai buvo išvežti sunaikinti, o moteris su vaikais išvežė dirbti prieplaukoje. Vaikas gaudavo 200 g duonos parai, suaugęs 400 g ir pusę litro sergančių karvių pieno. Šeima valgė tą patį, ką ir visi tremtiniai – kritusius arklius, iš kurių būdavo belikę vieni kaulai. „Kol nepasakoji, neprisimeni, o kai pradedi sunku pasidaro žodį ištarti. Gniaužia viską“, – su skausmu sakė Marijona.
„Praėjo karas ir po keleto metų mama parašė laiškus giminėms Lietuvoje. Gavome siuntinį, jame buvo 5 červoncai, tai buvo visa pagalba iš Lietuvos. Pabėgome 1947-aisiais. Bėgti reikėjo, jei nebūtume bėgę, tai turbūt mūsų jau nebebūtų“, – sakė senjorė.
Pabėgti padėjo geri žmonės. Tačiau jie bėgo ne į tėviškę, o kuo toliau, kad niekas nerastų – į Žemaitiją. Jų ieškojo 9 metus. Kariškiai lankėsi Marijonos tėvų tėviškėje, lankė gimines.
Į Šilutę Marijona atvažiavo 1955-ųjų rugpjūtį, o 1956-aisiais čia atsivežė mamą ir seserį. Jos tėvas mirė dar tremtyje, taip ir nesugrįžęs į gimtinę.
