Norėčiau papasakoti apie Vilkyčių pagrindinės mokyklos mokytojo Broniaus Mulskio išskirtinį poelgį, kuris labai sujaudino ne tik mane, bet ir mano šeimą.
Birželio 2-osios rytą, prieš paskutinio skambučio šventę, mokyklos autobusiukas su užrašu „Paskutinis skambutis“ privažiavo prie Vilkyčių kapinaičių. Iš jo išlipo mokytojas B.Mulskis su savo auklėtiniais dešimtokais. Kiekvienas, nešinas žvakele, atėjo prie a.a. mokytojo, mano tėvelio Eduardo Šmito kapo. Mokytojas savo auklėtiniams paaiškino, kad čia ilsisi buvęs ir jo mokytojas.
Mokiniai uždegė žvakeles, tai padarė ir mokytojas. Visi trumpam nutilo, pagerbdami mano tėvelį tylos minute.
10 valandą mokykloje nuskambėjo paskutinis skambutis, aktų salėje prasidėjo graži šventė. Su džiaugsmo ašaromis stebėjau skaidres, kuriose mokiniai, jų veikla mokykloje ir už jos ribų, sporto varžybos, buvo užfiksuoti nuo penktos klasės, kai jie, dar maži atėjo į mokytojo B.Mulskio auklėjamą klasę. Tarp tų mokinių užaugo ir mūsų anūkas Ernestas.
Manau, kad nuo mažų dalykų prasideda dideli. Mokytojas savo auklėtiniams parodė labai gražų pavyzdį, pagerbdamas ne tik gyvuosius, bet ir amžinybėn išėjusius kolegas. Noriu tikėti, kad jo auklėtiniai nepamirš savo gerbiamo auklėtojo, padarys jam ne vieną malonią staigmeną, kaip jis padarė savo pavyzdžiu. Ir jam nereikės klausti: „O kur jūs, mano mokiniai…“ Jie ateis nekviesti. Tikri mokiniai – vėliau jie tampa tikrais Žmonėmis.
Mokytojas B.Mulskis – griežtas, reiklus, bet paprastas, nuoširdus ir nesipuikuojantis žmogus. Linkiu išeinantiems dešimtokams sekti Auklėtojo pavyzdžiu.
