„Esu savo šaknimis, kūnu ir jausmais įaugusi į Švėkšną, ir tuo didžiuojuosi“, – ištaria Saugų seniūnijos raštvedė švėkšniškė Violeta Astrauskienė.
Ją galima vadinti abiejų seniūnijų – ir Saugų, ir Švėkšnos – metraštininke, svarbiausius įvykius fiksuojančia per fotoobjektyvą ir popieriaus lape.
Su Violeta kalbamės išskirtine proga, kai dar žydėte žydi džiaugsmas, rankose laikant pirmąją, ilgai svajotą autorinę knygą „Laiko alsavimas“ – bandymą spausdintu žodžiu aplenkti laiko tėkmę ir apie Švėkšną papasakoti ateinančioms kartoms.
Svajonė virto apčiuopiamu daiktu
„Net neatsimenu kada, bet kartą aplankiusi mintis tapo svajone. Gal ši svajonė atplaukė iš vaikystės, o gal tiesiog panorau sudėti krūvon, ką per kelerius metus parašiau. Tikriausiai, tai ir viena, ir kita“, – vartydama knygą sakė autorė.
Žvelgdama per švėkšniškių petį, beveik dešimtmetį dalyvaudama švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ kultūrinėje – šviečiamojoje veikloje ir Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos veikloje, V.Astrauskienė fiksavo ir, kai tik netingėjo, krebždeno plunksna, pasakojo apie įvykius Švėkšnoje. Beveik visi rašiniai nugulė „Šilutės naujienų“ puslapiuose, o dabar kai kurie jų iš naujo atgimė ir knygoje.
„Laikraščiai su išspausdintais straipsniais labai greitai virsta makulatūra. Kas po keliasdešimties metų prisimins ir žinos apie tai, kas vyko mažame Žemaitijos kaimelyje? Gal knygoje išspausdintas žodis aplenks laiką?“, – knygos įžangoje svarsto V.Astrauskienė.
Knygoje taip pat tilpo „Laiškai Švėkšnai“, kuriuos autorė vadina mažomis miniatiūromis. Tai – laiškai mamai, kažkam, laikui, guru, žemei, pavasariui, akmeniui, vandeniui ir, žinoma, pačiam švėkšniškiui.
Istorijos mokslus baigusi V.Astrauskienė nepamiršo ir Švėkšnos grafų Pliaterių bei 50 metų miestelyje gyvenusių ir kūrusių menininkų Jakševičių. Jiems knygoje skirta ne tik rašytinė dalis, bet sudėti ir skaitmeniniai fotodarbų ciklai, kurių daugelis jau yra buvę eksponuoti autorės rengtose fotografijų parodose.
„Ruošiant knygą spaudai, neįkainojamą dovaną padarė Savivaldybės Kanceliarijos skyriaus vedėja Dana Junutienė, kuri knygą redagavo. Ji visuomet mane subtiliai ir gražiai ragino imtis tokio darbo. Jei ne Dana, kurią sutikau tinkamu laiku ir reikiamoje vietoje, galbūt knygos ir nebūtų“, – pasakojo V.Astrauskienė.
Plačiajai visuomenei „Laiko alsavimą“ autorė planuoja pristatyti gruodžio pradžioje. Dviem šimtais egzempliorių išleistas kūrinys bus dovanojamas išskirtinėmis progomis, jį bus galima ir nusipirkti.
Dėkinga mokytojams
Iš kur ta meilė gimtinei ir noras nuo istorijos nupūsti laiko dulkes? V.Astrauskienė atsako labai paprastai: „Myliu Švėkšną, jos praeitį ir dabartį, žmones. Jeigu kas atimtų Švėkšną, atimtų ir dalį manęs“.
Supratimą, kas yra gimtinė, žmogaus šaknys, pasak menininkės, jai įskiepijo mokytojai.
„Vaiko protas tuo metu gal ir ne viską suvokė, ką mokytojas sako ir bando į širdį ir galvą įdėti, bet laikui bėgant suvokimas didėja. Esu dėkinga gyvąja Švėkšnos enciklopedija tituluojamam mokytojui Petrui Čeliauskui, pirmajai literatūros ir lietuvių kalbos mokytojai Angelei Račkauskienei. Ir savo auklėtojai Onai Norkutei, su kuria ryšiai nenutrūkę iki šiol. Jai dėkoju už nuolatinį skatinimą domėtis istorija, raginimą stumtis į priekį“, – gražių žodžių negailėjo V.Astrauskienė.
Pasak fotografės ir literatės, didžiausia nedidelio miestelio vertybė – žmonių artumas, bendravimas, kurio ji nemainytų į jokius miesto privalumus.
„Gamta ir medis, ant žemės gulintis akmuo ir savas kiemas – viskas man miela. Vyras svajoja į miestą bėgti, vis pasiskundžia, kad reikia žolę pjauti, medžius genėti, tačiau kaip gyvename Švėkšnoje, taip ir liksime“, – juokėsi švėkšniškė.
Malonu džiuginti kitus žmones
Į aplinką stebėtojos žvilgsniu įpratusios žvelgti V.Astrauskienės rankinėje kiekvieną dieną progos laukia fotoaparatas.
Moteris sako, kad jai smagu fiksuoti ateinančias ir praeinančias akimirkas, tačiau pats fotografavimas domina ne kaip faktas, o kūryba.
„Bandau iš nuotraukos sukurti meninį kūrinį, perleistą per savo emocijas, vaizduotę. Tokios yra ir knygoje spausdinamos nuotraukos – kad parodyčiau žmogaus charakterį, perteikčiau istorinius faktus, archyvinius portretus montavau su šių dienų vaizdiniais“, – apie pomėgį sakė V.Astrauskienė.
Kurdama skulptorių Jakševičių kūrybos fotografijų ciklą, V.Astrauskienė fotoaparatu „rinko“ paminklus, kuriuos vėliau komponavo su archyvinėmis nuotraukomis.
Iš viso jau 9 parodas surengusios švėkšniškės kūrybiniame bagaže pirmaisiais metais puikavosi vaidai iš gamtos, akimirkos iš įvairių seniūnijos švenčių. Štai ir dabar Saugų seniūnijoje kabo seniūnijos renginiuose pagautų kadrų paroda.
„Žmonėms malonu save pamatyti, jie pradžiunga. Smagu ir man, nes viskas, ką darau, yra atliekama iš širdies, nors parodos rengimas kaip reikiant piniginę „nušienauja“, – juokėsi švėkšniškė.
Gražias savo kraštietės iniciatyvas vertina ir patys švėkšniškiai. Šiemet per miestelio gimtadienio šventę V.Astrauskienei įteikta statulėlė – „Jokūbėlis“. Ja kasmet pagerbiami labiausiai nusipelnę bendruomenės nariai.
„Smagu, kad mano darbai buvo įvertinti ir pastebėti, nors tikrai ne dėl padėkų stengiuosi“, – šypsojosi Saugų seniūnijos raštvedė.
Gražūs ateities planai
Fotografijų parodos istorine tematika apie Švėkšnos grafus Pliaterius švėkšniškės kūrybos bagaže atsirado palyginti visai neseniai, tačiau jau buvo įvertintos ir ne vieno profesionalaus fotografo, kurie Violetą ragino tęsti pradėtus darbus ir gyrė savitą stilių.
„Kartais galvoju, gal reikėtų atsidėti vien kūrybai? Bet be galo myliu savo darbą seniūnijoje. Dokumentų tvarkymas, bendravimas su žmonėmis – viskas patinka, džiaugiuosi atradusi save, tad į darbą einu kaip į šventę“, – neslėpė moteris.
Pasak V.Astrauskienės, kūryba jai – savotiška meditacija, tad visi namiškiai žino: jei mama prie kompiuterio, trukdyti nevalia, nes tai yra tik Violetai skirtas laikas.
„Paskutiniu metu itin pamėgau ir karpinius – draugams jau pridovanojau begalę angelų. Mėgstu ir filmuoti, montuoti, tačiau didžiausią laisvo laiko dalį vis tik užima fotografija ir tekstų rašymas. Gruodžio mėnesį vyksiu į Palangos bibliotekoje rengiamas „Švėkšnos dienas“, kurių metu bus pristatyta ir mano foto darbų apie grafus Pliaterius paroda. Kitais metais planuoju pristatyti parodą apie menininkus Jakševičius. Knygelėje nuotraukos jau suguldytos, tačiau dar nė viena neatspausdinta. Gal į parodos atidarymą pavyks pasikviesti ir Jakševičių giminaites iš Kauno ir Šiaulių“, – kūrybiniais planais dalijosi švėkšniškė.
Padeda žemaitiškas užsispyrimas
Du sūnus užauginusi V.Astrauskienė nė vienam jų didelės meilės fotografijai ar kitoms meno sritims neįskiepijo, tačiau viliasi, kad močiutės pėdomis ateityje paseks anūkėlė.
„Aukščiausias Kūrėjas kiekvienam mūsų ką nors duoda. Tik klausimas, ar mes visi tas dovanas sugebam savyje atrasti? Mano meninį talentą iš dalies padėjo atskleisti aplinka, kurioje augau. Mama skatino rinkti su daile susijusius pašto ženklus, pirmoji literatūros mokytoja ragino rašyti į moksleiviams skirtus žurnalus. Kita vertus, jeigu pats neturėsi noro ką nors daryti, nepadės jokie raginimai. Mano atveju, polinkis į meną, ko gero, buvo užprogramuotas. Džiaugiuosi, kad šalia visad sukosi žmonės, kurie padėjo jį atrasti“, – pasakojo V.Astrauskienė.
Moteris įsitikinusi, kad gyvenimo švaistyti veltui nevalia, todėl jau ketverius metus praktiškai nežiūri televizoriaus. Jeigu jį ir įsijungia, tik tada, kai yra rodomos geros istorinės, pažintinės laidos.
„Geriau laiką atiduodu kūrybai“, – šypsojosi švėkšniškė.
Sveiką žemaitišką užsispyrimą geru būdo bruožu vadinanti V.Astrauskienė neslėpė, kad būtent užsispyrimas yra ta varomoji jėga, kuri verčia judėti į priekį ir visus darbus atlikti taip, kad galėtum sau pasakyti, jog padarei viską taip, kaip ir norėjai.
„Kiekvienas darbas, kurį atlieku, yra iššūkis sau pačiai. Ne visi pasiseka, ne visi lengvai įveikiami, tačiau jeigu pati sau pasakau, kad galiu – taip būtinai ir padarysiu, nes pažadais mėtytis negalima, švaistytis žodžiais – irgi nevalia“, – tvirtai įsitikinusi kūrybiškoji Švėkšnos žemaitė.