1988 m. pakilusi tautinio Atgimimo banga sužadino viltis kovoti dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Buvę konclagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji suskato jungtis į organizaciją. Jų organizacija – Tremtinio klubas – buvo įkurta 1988 m., vėliau pavadinta Lietuvos politinių kalinių ir terminių sąjunga (LPKTS). Šiuo metu sąjunga visoje Lietuvoje turi 58 skyrius.
Teminį renginį Švėkšnos bibliotekoje „Ką man sako tremtis?“ bibliotekininkė Danutė Litvinienė pradėjo kraštietės poetės Birutės Lengvenienės eilėraščio „Švėkšnos tremtiniams“ posmais. Vėliau tęsė primindama skaudų tremties laikotarpį, kuris giliai įsirėžęs ne tik tremtinių bei jų artimųjų, bet ir kiekvieno mūsų širdyse.
„Tremtis – bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš savo namų valstybės, draudžiant sugrįžti. Už sugrįžimą jam gresia įkalinimas ar mirties bausmė. Iki 1953 m. Tarybų sąjungoje tremtis vartota kaip priemonė susidoroti su politiniais priešininkais ir įvaryti gyventojams baimę. Tremta į Sibiro ir kitas menkai tinkamas gyventi vietoves“, – sakė D.Litvinienė ir renginio dalyvius pakvietė pažiūrėti dokumentinį filmą „Su Lietuva širdyje“.
Filme pasakojama apie politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įkūrimą, kasmetinius tradicinius laisvės kovų dalyvių sąskrydžius Ariogaloje, Dubysos slėnyje. Išgyventas nužmoginimo, smurto, atskyrimo nuo Tėvynės akimirkas, Sibire amžinam poilsiui atgulusius lietuvius, nuolat nykstančius tremtyje žuvusiųjų kapus, apželiančius mišku, baigiančius supūti kryžius ir kapų tvoreles. Gerai, kad didelėmis entuziastų pastangomis, Sibire esančios tautiečių amžinojo poilsio vietos išliks įamžintos dokumentiniuose filmuose, nuotraukose.
Susirinkusieji apžiūrėjo ir Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos parengtos kilnojamosios fotodokumentikos parodą „Vilties ir tikėjimo keliu: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialo dvidešimtpenkmetis. 1989-2014“.
Aptariant parodą ir filmą Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis samprotavo, kad švėkšniškiai taip pat galėtų parengti panašią ekspoziciją tremties tema, nes yra tremtinių, turinčių nuotraukų ir kitų asmeninių daiktų, parsivežtų iš lagerių. Seniūnas mano, kad muziejininkė ar bibliotekininkė turėtų imtis iniciatyvos ir pabandyti surinkti fotodokumentiką, daiktus, užrašyti prisiminimus, kad ateities kartoms išsaugotume prisiminimus apie šiuos tragiškus tautos įvykius.
Atsisveikindama bibliotekininkė D.Litvinienė renginio dalyviams tremtiniams ar jų palikuonims dovanojo Švėkšnos muziejaus išleistą leidinuką „Švėkšna XIX a. pab. – XX a. pr.“.
Taigi, „ką man sako tremtis?“
Atsakymas vienareikšmis: vertinga istorijos pamoka, kurią turėtumėme dažniau prisiminti spręsdami šių dienų problemas, mokytis kantrybės, pakantumo, ryžto ir geranoriškumo, nepamiršti, kad turime išsaugoti prisiminimus, liudijančius tragiškas tautos istorines akimirkas.