Švėkšnos darželis – lopšelis visus darželio bendruomenės narius pakvietė į Tarmių metams skirtą renginį.
Tautiniais drabužiais pasipuošę vaikai kalbėjo savo – žemaičių tarme. Renginio vedėja auklėtoja R.Toleikienė pasakojo, jog tarmiškai kalbėjo jos seneliai, tėvai ir ji pati visą gyvenimą kalbėjusi žemaitiškai. Ragino visus susirinkusius nesigėdyti kalbėti žemaitiškai, didžiuotis savo kalbos išskirtinumu ir prisipažino, jog pati labai didžiuojasi, jog moka ir kalba žemaitiškai.
Pagal žodžio „duona“ tarimą žemaičių tarmės patarmes kalbininkai neretai vadina sugalvotais dounininkų, dūnininkų, donininkų vardais. Švėkšniškiai yra priskiriami dūnininkams. Dar smulkesniu skirstymu, švėkšniškiai priskiriami Švėkšnos – Gardamo šnektai. Šia šnekta kalbama keliolikoje kaimų. Švėkšnos šnekta turi daugelį varniškių šnektai būdingų ypatybių, tačiau daug kuo ir skiriasi. Švėkšniškių šnekta tik iš rytų ir pietų ribojasi su kitomis varniškių šnektomis; šiaurėje ji ribojasi su kretingiškiais, vakaruose – su Klaipėdos krašto žemaičiais.
Džiugu, jog tradicijos iš kartos į kartą perduodamos jaunajai kartai. Darželio auklėtiniai deklamavo, dainavo, mynė mįsles ir visa tai darė žemaitiškai! Dainose ir eilėse girdėjosi aiški žemaičių tarmė „baltą žosį peša“, „katins jūds, katins jūds“, vaikai kvietė tėvelius į ratelį, dainuodami šoko lietuvių liaudies šokius. O paklausti, ar supranta žemaičių kalbą, choru šaukė „Taip!“.