Kanalas pažeidžiamas
Daugiau nei 150 metų skaičiuojantis 25 km ilgio Vilhelmo kanalas tęsiasi nuo Minijos upės iki Kuršių marių Malkų įlankos, esančios Klaipėdos sąsiauryje. Kanalas buvo iškastas 1863–1873 m. siekiant plukdyti medinius sielius kanalu, o ne mariomis, taip apsidraudžiant nuo nuostolių ir audrų, dažnai šaltuoju metų laiku siaučiančių mariose.
Praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje kanalo vanduo pradėtas naudoti geriamojo vandens tiekimui. Kol vanduo pasiekia vartotojus, jis kruopščiai išfiltruojamas ir atitinka požeminio vandens kokybę. Tačiau kanalas dėl įvairių veiksnių yra itin pažeidžiamas.
„Aplink kanalą gausu ne tik miškų, pelkių, bet ir žemės ūkio bei pramonės veiklos. Taip pat jį gali paveikti iš gyvenviečių tekantys paviršiniai vandenys, kurie gali būti užteršti buitinėmis nuotekomis. Dėl šių rizikų kanalo vandens būklė reikalauja nuolatinio dėmesio, tyrimų ir apsaugos priemonių. Juk kanalas svarbus ne tik klaipėdiškiams, bet ir kanalo ekosistemoje gyvuojančioms augalų ir gyvūnų rūšims“, – sako KU profesorė dr. Inga Dailidienė.
Vilhelmo kanalo tyrimą KU mokslininkai atliko įmonės „Philip Morris Lietuva“, valdančios fabriką Klaipėdoje, iniciatyva. Pernai bendrovė gavo tarptautinį „Alliance for Water Stewardship“ (AWS) sertifikatą. AWS Standartas apėmė eilę su tvariu vandens naudojimu ir saugojimu susijusių priemonių. Tarp jų – papildomus aplinkinių vandens baseinų tyrimus, įskaitant Vilhelmo kanalą.
Didžiausia rizika – gyventojai
Tyrėjai įvertino, kad didžiausią riziką Vilhelmo kanalui sudaro Dituvos sodų gyvenvietė, kurioje gyvena apie 55,6 proc. viso kanalo baseino gyventojų ir yra susikoncentravusi didžioji dalis ekonominių veiklų, statybų, vykdomas žemės ūkis, plečiasi urbanizacija. Šalia esančių ir susietų su kanalu Dituvos sodų drenažinių kanalų paviršiniai vandenys tam tikrose vietose yra užteršti fosforu ir turi mažai deguonies, kas rodo didesnę taršą ir galimybę neigiamai paveikti vandens ekosistemą.
Kanalui didelę riziką kelia šiltėjanti temperatūra ir kylantis vandens lygis Kuršių mariose, kuris didina potvynių riziką kanalo baseine. Kanalas driekiasi per žemumas, kuriose vyrauja pelkėtos teritorijos, ypač ties Minijos žemupiu. Kanalas yra 0,5–1 m virš jūros lygio, o jo krantai gana žemi, todėl regionas yra jautrus potvyniams. Klimato kaita, kylantis Baltijos ir marių vandens lygis, dažnėjančios liūtys ir stipresni vakarinių krypčių vėjai gali sukelti didesnius potvynius nei įprastai. Potvynių rizikos vertinimo pagrindinis kriterijus yra kokie plotai gali būti užlieti esant ekstremalioms hidrometeorologinėms sąlygoms.
„Didelės tikimybės potvyniai gali užlieti iki 15 proc. teritorijos, vidutinės tikimybės – iki 21 proc., o rečiausi, bet pavojingiausi – iki 43 proc. kanalo baseino. Tai rodo, kad būtina atnaujinti nusidėvėjusią kanalo polderių sistemą, sausinimo tinklus ir pylimus. Reikia statyti naujus pylimus, atsižvelgiant į klimato kaitą, reljefą ir mokslines studijas“, – teigė KU dokt. Erika Vasiliauskienė.
Mokslininkai, atlikę papildomus matavimus pažymi, kad ties Lankupiais kanalo vandens dalis paimama iš Minijos turėtų būti tikslinama prie įvairių hidrometorologinių sąlygų. Studijos metu matuotas vandens kiekis, pratekantis upės vaga prie atitinkamų vandens lygių buvo didesnis nei manyta iki šiol. Todėl svarbu padidinti kanalo stebėsenos stočių ir matavimų skaičių, tikslinti vandeningumo skaičiavimus po kanalo vagos atliekamų valymo ar gilinimo darbų bei didesnių potvynių.
Reikia bendrų pastangų
Tyrėjai teigia, kad siekiant išsaugoti kanalą, būtinas bendras tarpžinybinis derinimas ir sutarimas tarp įvairių institucijų. Nemažiau svarbi ir verslo bei gyventojų atsakomybė, teigia „Philip Morris Lietuva“ tvarumo vadovas Ugnius Dapkūnas.
„Klaipėdoje yra daug pramonės įmonių, siekiant švarių vandens telkinių svarbu, kad ir verslas imtųsi kuo daugiau priemonių. Tam reikia atlikti vandens auditus ir įdiegti stebėjimo sistemas, kad verslas galėtų įsivertinti, kur suvartoja daug vandens bei kur yra galimi nuotėkiai. Taip pat reikia skatinti darbuotojus taikyti vandens taupymo praktikas bei edukuoti apie atsakingo vandens naudojimo svarbą“, – sako ekspertas.
Verslai taip pat gali diegti vandens perdirbimo ir pakartotinio naudojimo sistemas. Pavyzdžiui, sukaupus lietaus vandenį, jį galima panaudoti kraštovaizdžio priežiūrai. Būtina investuoti į vandenį efektyviai naudojančius įrenginius.
„Svarbu įtraukti vandens valdymo tikslus ir uždavinius į įmonės tvarumo politiką, taip užtikrinant, kad vandens efektyvumas taptų pagrindiniu įmonės aplinkosauginio darbo aspektu. Jei tik įmanoma, įmonės turėtų permąstyti procesus, kurie padėtų sumažinti vandens suvartojimą, investuoti į tausojimą skatinančias inovacijas“, – pažymi U. Dapkūnas.
Ką gali gyventojai?
Prie Vilhelmo kanalo ir kitų telkinių tausojimo gali prisidėti ir gyventojai. Svarbu, kad jie ne tik atsakingai vartotų vandenį, bet ir atitinkamai elgtųsi su nuotekomis, taip vanduo, patenkantis atgal į gamtą bus švaresnis.
Norintiems vartoti mažiau vandens, patariama sekti, kiek ir kur jo suvartojama, patikrinti, ar prietaisai veikia tinkamai ir nesukelia vandens nuostolių. Gyventojai, pagal numatytą periodiškumą, privalo atlikti savo valymo įrenginių priežiūrą ir neleisti nuotekų į aplinką. Remiantis kitų šalių, kuriose dėl augančio vartojimo ir klimato kaitos mažėja geriamojo vandens, patirtimi, sutaupyti galima ir renkantis maudynes ne vandens pilnoje vonioje, o po dušu, įrengiant vandenį tausojančius čiaupus, užsukant vandenį valantis dantis, pilnai užpildant skalbykles bei indaploves ir renkantis jose esančius „Eco“ plovimo režimus.
Prisidėti prie mažesnio nuotekų, išleidžiamų į gamtą, užterštumo galima nemetant į klozetą bei kriauklę neleistinų medžiagų. Tarp tokių – aliejus, riebalai, padažai, kavos tirščiai, kramtoma guma, balikliai, higieninės priemonės, plaukai, popieriniai rankšluosčiai. Reikėtų rinktis ekologišką buitinę chemiją, kosmetiką, vengti plastiko ir sintetinių medžiagų, kurios gali suirti į mikroplastiką ir su nuotekomis patekti į gamtą.
Pagal BNS inf.