Šyliai, grūdų sandėlys pakelėj. Kvepia duona, nors vyrai kasa iš priekabos į aruodus derlių ne tą, kuris duonai kepti tinkamiausias. Ne rugius. Tik ką parvežė iš laukų prinokusius, sausus ir iki blausaus aukso spindesio subrendusius miežius. Rugiai – jau nukulti, jau aruode.
„Tai šiemetinio mūsų pavasario ir vasaros triūso vaisiai, nepeiktini ir žiemkenčiai, ir vasarojus“, – šypsosi užkalbinti vyrai, bebaigiantys iškrauti traktoriaus priekabą.
Derliaus kupa į aruodus – šventas reikalas visais amžiais buvo lietuviui. Sekmadienį kunigai visais laikais už šį darbymečio triūsą nebardavo – surinkti be nuostolių žemės motinėlės dovanas rudeniop buvo laikoma šventu reikalu.
Petras Stasytis, šilto veido ir tvirto charakterio ūkininkas iš Žemaičių Naumiesčio, sekmadienį į aruodus Šyliuose supylęs skalsaus grūdo kaupus, tikisi uždarbio. Ir sau, ir savo talkai. „Mes ne iš tų, kurie verkšlena, kad valstybė smaugia“, – šypsosi.
Apie Žemaičių Naumiestį neteko šiemet girdėti skundų, kad javai nederėjo. Žemdirbiai, kurie kliaujasi savo išmintimi ir organizuotumu, tvarko derlių nepraradę nuotaikos ir per sausras.