Nerimas dėl ateities
Saugi aplinka, ugdymas ir emocinė sveikata – poreikiai, kuriuos svarbiausiais vadina dauguma tėvų. 6 iš 10 mano, kad ikimokyklinėse ir mokyklinėse ugdymo įstaigose dėmesio vaikų emocinei sveikatai yra skiriama per mažai, o 36 proc. prisipažįsta patys šiai temai skiriantys nepakankamai dėmesio. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ specialistai pastebi, kad dažnai šeimose, kuriose tėvams sunku užtikrinti bazinius vaiko poreikius, emocinės sveikatos svarba nublanksta. „Šiandien kalbame apie daugybę iššūkių, su kuriais susiduria vaikai: mokykloje patiriamą spaudimą, nežinojimą, kaip tvarkytis su sudėtingomis emocijomis, patyčias, konfliktus su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, neužtikrintumą dėl ateities, jausmą, kad jų nuomonė nėra pakankamai vertinama. Dėmesys emocinei sveikatai turi tapti prioritetu“, – teigia „Gelbėkit vaikus“ vadovė, psichologė Laura Milčienė.
Geopolitiniai iššūkiai pasaulyje, keliantys nerimą dažnam suaugusiajam, veikia vaikus bei paauglius. Apklausoje 14-18 m. jaunuoliai teigė, kad jaučia nerimą dėl karo ir neramumų šalyje (6,8 balo iš 10). Natūralu, kad šiandien vis daugiau diskutuojant šiomis temomis viešojoje erdvėje gali jaustis dar daugiau nerimo, neužtikrintumo dėl ateities, nesaugumo. Mažesni vaikai tikrai gali jaustis neramūs, matydami, kad jų tėvai įsitempę, ar tuomet, kai jiems suprantamai nepaaiškinama, kas vyksta.
„Gelbėkit vaikus“ psichologės Augustės Lygytės teigimu, dažnai vaikui bandant įveikti sunkius jausmus ar pokyčius gyvenime, pasikeičia jo elgesys. Pakitęs elgesys veikia kaip lakmuso popierėlis padedantis tėvams pastebėti, kad vaiką kažkas neramina. Tai gali būti įvairūs kasdieniai nutikimai, o gali būti ir ilgiau užsitęsusios sudėtingos situacijos. Tėvų atsakomybė – suprasti, kokius poreikius tuo metu vaikas turi ir kokius jausmus išgyvena. Elgesys yra tik išraiška, tai, į ką išties reikia reaguoti, slypi giliau. Kartais pakaks vaiką nuraminti, pasikalbėti, galima supažindinti su įvairiomis atsipalaidavimo technikomis, kvėpavimo pratimais, kurie padeda atpalaiduoti įtampą.
Sunerimus dėl vaiko emocinės būklės psichologė pataria pasikonsultuoti su specialistais.
Kaip padėti?
L. Milčienės teigimu, emocijų reguliacijos įgūdžius augdamas vaikas įgyja palaipsniui. Itin svarbu į vaiko reiškiama pyktį nereaguoti pykčiu ir pripažinti vaiko jausmą, nevertinant jo elgesio. „Nesijausti gerai kai kuriose situacijose yra labai adekvatu, pavyzdžiui, nerimauti nutikus nelaimei yra visiškai normalu, pykti, kai negavai, ko labai troškai, taip pat suprantama. Todėl reagavimas į vaiko jausmą yra būdas parodyti, kad vaiko emocinė savijauta yra svarbi.
Ji rekomenduoja vaikus kuo anksčiau supažindinti su jausmų pasauliu. Kuo anksčiau pradedame vaikus su juo pažindinti, tuo geriau jie gali įvardinti savo savijautą. Suprasdami, kaip jaučiasi, vaikai gali lengviau pasakyti, kokios pagalbos jiems reikia. Skirtingame amžiuje tai skirtingi dalykai: jei mažylis garsiai šauks ir verks, greičiausiai visai netrukus jau norės, kad jį apkabintumėte, tuo tarpu paaugliui gali norėtis didesnio atstumo, tačiau tuo pačiu ir būti pastebėtam bei išgirstam, kai sunku. Tėvystėje reikia daug dėmesingumo ir nepasidavimo, nes metodai, kurie veikia vieną kartą ar su vienu vaiku, kitą kartą ar kitam vaikui gali būti visiškai neveiksmingi.
Saugios aplinkos užtikrinimas, kurį apima ne tik ne tik fizinis, bet ir emocinis saugumas, yra pagrindinė suaugusiųjų atsakomybė. „Kai vaikas jaučiasi išgirstas, suprastas, vertinamas, kai jis auga palaikančioje aplinkoje, jam lengviau atsiskleisti, mokytis naujų dalykų, pasitikėti savimi. Taip pat svarbios rutinos, kurios suteikia saugumo jausmą. Galima kalbėti tiek apie dienos struktūrą, tiek apie šeimos susitarimus ir ritualus – vakarais kartu žaidžiamus stalo žaidimus ar vakarienės ruošimą. Kai tai yra įprasti dalykai, vaikai žino, ko tikėtis.
Šilti santykiai stiprina emocinį atsparumą, sukuria savotišką pagalbos tinklą.
Itin svarbus dėmesys ir savistabai bei atsipalaidavimui. Su mažesniais vaikais atsipalaidavimo pratimus lengva paversti žaidimais, su didesniais, tai gali būti trumpi pasikalbėjimai apie jų dienos įvykius. Paaugliams labai svarbu žinoti, kad jie yra priimti ir palaikomi savo tapatumo paieškose.
Pagal BNS inf.