Jei šalyje būtų organizuojamas ūkininkų – pieno gamintojų streikas, vainutiškiai Raimonda ir Audrius Muraulai į streikininkų gretas įsijungtų vieni pirmųjų, – taip jiems pabodo nuolatinis pieno supirkimo kainų mažinimas ir dėl to nuolat slegianti nežinomybė dėl rytdienos.Jauni ūkininkai sako jau atsikandę bandymų dalyvauti įvairiose programose, nes pastebėjo, kad jų taisyklės keičiamos net pateikus paraiškas, tad, sukišę pinigus į projektų rengimą, paramos gali ir nesulaukti. O bendrą situaciją Lietuvos žemės ūkyje vainutiškiai vadina tragiška.
Pradėjo nuo nulio
Prieš keliolika metų iš Audriaus tėvų perėmusi ūkį jauna Muraulų šeima sako pradėję viską nuo nulio: pirko po keletą veršelių,
tėvai atidavė porą karvių.
Banda vis didėjo, bet Muraulų ūkio prie stambiųjų ir dabar nepriskirsi: tvartuose stovi 12 melžiamų karvių, dar keliolika veršelių, dirba jiedu kiek daugiau nei 50 ha nuosavos ir nuomojamos, atokiau nuo namų esančios žemės. Tokie skaičiai, pasak Raimondos ir Audriaus, yra optimaliausi, kad ūkyje būtų galima išsiversti savo jėgomis, ir kad užsiaugintų visa, ko reikia sau.
Tad ir sėja jiedu, Audriaus žodžiais tariant, visko po truputį: avižų, miežių, rugių, kvietrugių, visų reikalingiausių daržovių.
Tiesa, karvių bandą dar keliomis jie didins, bet tik ne daugiau kaip iki 18-os, mat daugiau ir tvartuose netilptų.
Kasmet šie ūkininkai Vainuto apylinkėse dirbančiam kooperatyvui „Normas“ parduoda apie 50 tonų pieno.
Pieno supirkimo kaina – tragiška
Kalbai pasisukus apie pieno kainas jauni ūkininkai sako negalintys pasidžiaugti. Jie priskiriami smulkiesiems pieno gamintojams, tad ir mokama jiems „smulkesniais“ tarifais – nuo 13,5 iki 15 euro centų už litrą.
„Tragedija, o ne kaina. Net nežinau, kaip su tokiu „uždarbiu“ išsiverčia tos šeimos, kurios po 3 ar 4 vaikus turi“, – sako dukrą Gintarę auginantys Raimonda ir Audrius.
Audrius pastebi, kad kol Šilutėje dirbo UAB „Biofuture“ spirito gamykla, kol ūkininkai galėdavo iš jos parsigabenti žlaugtų, buvo kiek lengviau – bent sutaupydavo pačių gamintų pašarų. Tačiau gamykla užsidarė, ir ūkininkams tai gerokai smogė per kišenę.
Anot vainutiškių, ypač prastai būna tada, kai koks gyvulys suserga, kai jam visokių vitaminų, miltelių, žolelių, premiksų pripirkti reikia. Kartais ir visos dekados pajamas už pieną tiems medikamentams išleisti tenka.
O pastaruoju metu dar didesnį nerimą kelia sklandančios kalbos, jog pieno supirkimo kainos gali ir dar mažėti.
Kiaulių pastaraisiais metais Muraulai neaugina – kai afrikinis maras vis grasina degląsias išguldyti, nėra ko ir rizikuoti.
Šiemet jauna šeima pabandė dalyvauti Jaunojo ūkininjo programoje, bet laimėti paramos nepavyko, tad sako daugiau neberizikuosiantys.
„Visokia parama tik žemina žmogų. Jei būtų galima uždirbti iš savo ūkio, jei supirkimo kainos būtų normalios, jokių paramos trupinių niekas neieškotų. Bent jau mes norėtume patys užsidirbti, o ne išmaldos laukti“, – sako vainutiškiai.
Ministerijų klerkai gyvos karvės nėra matę
Blogiausia yra tai, kad ūkininkai planuoti ateities negali. Štai Muraulai sako norėję ir namo remontą pradėti, bet pabūgo, nes daug pinigų prireikė rengiant projektą, o viltys, kad įdėtos lėšos atsipirks, nuplaukė. Vos padavę paraišką sužinojo, kad paramos gavėjams kartelė iškelta dar aukščiau – surinktų balų nepakaks. O netrukus gavo ir atsakymą, jog parama jiems nebus skiriama dėl labai paprastos priežasties – pritrūko lėšų.
„Toks jausmas, kad mus vis kažkas bando stabdyti ir smukdyti, tik mes vis spardomės ir nepasiduodame“, – šmaikščiai savojo gyvenimo niuansus įvardija Raimonda.
Muraulai sako neretai girdintys aukštų valdžios vyrų pasvarstymus, esą ūkininkams visada viskas blogai, jie visada dejuojantys. Bet, anot jų, ne ūkininkai dėl to kalti, tai situacija yra tokia, kad jei sakysi jog viskas gerai – tik meluosi.
Jiedu neneigia, kad, kaip daugybė kitų lietuvių, taip pat galėtų išvažiuoti laimės ieškoti užsienin, – ten jau įsikūrė daug giminaičių, tad neabejoja, kad darbus rastų. Tačiau gaila palikti tai, ką ilgus metus abudu kūrė, į ką sudėjo begalę vilčių.
Vainutiškiai domisi visomis naujovėmis, seka Žemės ūkio ministerijos pranešimus, bet sako neretai pamanantys, kad tie, kurie tas naujoves sumano, nei gyvos karvės, nei realios padėties kaime nėra matę.
Muraulai sako neabejodami prisijungtų prie kokio piketo, jei kuri ūkininkų sąjunga imtųsi tokį organizuoti.